Valentinas Stundys: Vardan tos Lietuvos

Gal per iškilminga pradžios gaida, per poetiška, nepolitiška, bet vis dėlto... Ir ne todėl, kad nebūtų galima kitomis kategorijomis, bet todėl, kad reikia dabarčiai praeities autoritetų išminties, jų perspektyvų įžvalgų. Be to, ir momentas ypatingas- naujos idėjos, besiplėtojančio susivienijimo preliudija, taigi pradžia.

Teisus ir šiandien suprantamas mūsų tautos patriarchas Maironis jau po Vasario 16-osios prabilęs nuostabos, rezignacijos ir skausmo balsu: „Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo...Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!“ Bet vėliau- „O jūs, kurie taip daug žadėjot/ Ir norus skelbėte gražius, /Kur šventą ugnį tą padėjot? Ir tuos sumanymus plačiu!“ Nes „žinau, dabar jums daug nereikia:/pavalgius atilsio saldaus/ apakę! Savo kelią matot/ Tarp rožių, pokylių, juokų“.

Gyvendami 20-uosius metus po Sąjūdžio gimimo, jau irgi nepriklausomybėje, galime ir mes tūžmasties kupinu balsu pliekti dabartį, nes dauguma mūsų viešojo gyvenimo sektorių skęsta akligatviuose, nepateisina visuomenės lūkesčių, juose vyksta įnirtinga kova tarp sistemų uždaros stagnacijos ir visuomenės bei valstybės modernios raidos lūkesčių ir siekių. Interesų, profesinės ir politinės grupės gina savo galią tvarkyti valstybės reikalus, o politinė korupcija yra giliai persmelkusi visas sritis ir jų valdymą, partinis lobizmas ir lojalumas tampa asmens savirealizacijos ir sėkmingos karjeros garantija. Kaip ir Maironio epochoje norisi visai nepoetiškai rėkti suprantant, kad būsime užburtame rate tol, kol valingai nebus keičiamas valstybės politikos vektorius, kol politikos pamatas nebus žmogus ir visuomenė, jų galių stiprinimas, jų dalyvavimo politikoje aktyvinimas, pasitikėjimo savo galiomis didinimas. Politika privalo būti tarnyste žmogui ir tautai, valstybės stiprybei. Turbūt XX a. pradžioje todėl ir poetiškai plūdosi Maironis, ne dėl įžeistos garbės, negalėjimo savęs realizuoti pasikeitusiame laike ar dėl nesusitaikymo su nuošale, bet dėl jam nesuprantamo pamatines vertybes pažeidžiančio valstybės reikalų tvarkymo ir idealizmo plėnių. XX a. pradedama kurti moderni Lietuva, ji tampa kitokia, veržiasi iš provincialumo ir tradicinių standartų. Randasi partijų ir ideologijų įvairovė, Lietuva atomizuojasi pasaulėžiūrų požiūriu, adoruojamas laisvėjimas, Tampama Europos, visumos, natūralia dalimi. Beje, su stipria tautine ambicija ir dominuojančia krikščioniška pasaulėvoka.

Ir po 1988 metų tautinio atgimimo proveržio mūsų visuomenė kitokia- išsiilgusi laisvės, tačiau dvasiškai netvari ir pavargusi, užsisklendusi ir nesolidari. O pirmosios nepriklausomybės reformos neskubėjo stiprinti visuomenės dvasinių pamatų- skubėjo išlaisvinti, integruoti, todėl ir šiandien esame gilioje pilietinėje ir dvasinėje krizėje.

„Vardan tos Lietuvos“- akys krypsta į „Tautišką giesmę“, XX a. išvakares, V.Kudirkos asmenį ir tekstą, tapusį nacionaliniu- valstybiniu simboliu, identiteto ženklu. Ir ne tik, bet ir mūsų nesibaigiančio kelio giesme, vis nerealizuojamų siekų, poetišku politinės simbolikos rinkiniu. Apie jį rašė daug autoritetų, bet vis dėlto šiandien ir dabar jis nėra visuomenės ir politikos savastis, kryptis, telkiantis branduolys, todėl reikia jį kaskart naujai perprasti ir išgyventi, ne tik kartoti paskui įrašą ar solistą renginiuose, kad užvestų, kad prasiveržtų mūsų pergalių euforija. O gal labiau todėl, kad nepamirštum- esi visumos atsakinga dalis. Bendrystės kelio giesmė... Įspūdingai taikliai knygoje apie Europos himnus parašė jaunasis M.Černiauskas: „ Atsakymą kiekvienas randa apkeliavęs savosios sąžinės kalnus“. Žodžiai, kviečiantys šiandien grįžti prie esmės ir susivokti dabarties maišalynėje. Himnas, telkiantis visus- visuomenę ir išrinktuosius, žmones ir elitą, valdžią ir piliečius. Ne filosofinė rezignacija ar teorinis modelis, bet veiklumo, triūso, darbo manifestacija šiame poindustriniame, prasmių įvairovės pasaulyje, kur į avangardą veržiasi laicizmo ir vartotojiško pramoginio gyvenimo propaganda, griaunanti pasitikėjimą tradicinėmis vertybėmis, moraliniais dėsniais ir autoritetais, nepaliekanti vietos netgi Dievui šiame kūrinijos pasaulyje. „Tautiška giesmė“ meldžia sugrįžti prie tikrumo versmių. Giedodami mes meldžiame (kokia graži paralelė- „Lietuva, tėvyne mūsų“ ir „Tėve mūsų“), esame susieti pakilaus bendrumo ir sakralių žodžių prasmės.

Mūsų dabarties politinė retorika dažnusyk anemiška, stokoja dvasinės gelmės ir vertybinio matmens, orumo ir patriotizmo jausenos- jungties su mūsų patirtimi ir savitumu, pristinga paprastumo ir suprantamumo. Ima panašėti, kad politikai kalba patys su savimi tik jiems vieniems suprantamomis kategorijomis ir negyvomis klišėmis. Taip trūkinėja politikos jungtys su žmogaus realybe, ji netenka aiškaus turinio ir paprasčiausio suprantamumo, o jos praktika tampa keistu dalybų, pasidalijimų, apsidalijimų balaganu- turgumi. Esame politikos, neturinčios aiškios krypties ir tikslų, liudininkai. Ir ne tik- pasitikėjimą politika ir politikais gali grąžinti tik visiems suprantami darbai, vedantys didžiųjų siekių keliu; darbai, gerinantys kasdienį žmogaus gyvenimą, konkrečiai sprendžiantys jų veikimui trukdančias problemas. Gaila, politikoje ima dominuoti siaura žemažiūrė ir vienadienė pragmatika.

Mūsų himnas ragina, prašo, linki ir laimina, skelbia mūsų priedermes- prievoles tautai ir žmogui, politikai ir valstybei, valdžiai ir piliečiams:
- eiti pažangos, nuolatinio modernėjimo ir atsinaujinimo keliu, įveikiant dabarties tamsas- problemas, rūpesčius ir vargus, eiti į šviesą atskirai ir kartu,
- stiprinti visuomenę, tautą ir valstybę( dirbti tavo naudai), kad neištirptų, neišsivaikščiotų, neprasigertų,
- tarnauti žmogui, bendrajam labui(žmonių gėrybei), kad gyventume oriai ir solidariai, kad galėtume tėvynėje save realizuoti, kad mažintume skurdą ir kitą socialinį blogį.

Tai tikroji politikos pragmatika, jos pozityvizmas. Himnas skelbia ir dvasinio prado būtinybę, jo jungtį su praktiškumu. Stiprus žmogus, tauta ir valstybė, o politika visavertė, jei dora, meilė, vienybė, tiesa ir patriotizmas tvirtina, integruoja veikimo pamatus.

Ir dar. Santalkos, jungties( netgi koalicijos- susivienijimo dėl tikslo) skelbimas: visi kartu, kaip šeima. Ir ne tik , bet ir vizija- saulė Lietuvoj,- vedanti visus ir visi kaip vaikai, kaip sūnūs „vardan tos Lietuvos“. Telpame visi, visi esame reikalingi, nes Ji daugiau negu mes visi kartu. Kaip svarbu toks susivokimas politikoje.

V.Kudirka savo politinėje publicistikoje mokė: „.. reikalas Tėvynės dėl visų yra vienas, prieš tą Tėvynės reikalą priešingiausios partijos turi stoti su šakele alyvos ir užmiršti asabiškus nesutikimus“. Ar ne toks laikas šiandien Lietuvoje?