Arvydas Anušauskas: Aštuoniolika Respublikos metų. Tarp praeities ir ateities

Pastaruosius 18 metų Lietuvos naujo gyvenimo formavimasis vyko nepaprastomis vidaus ir tarptautinėmis sąlygomis. Jauna valstybė pergyveno ir šaltojo karo pabaigą, ir Sovietų Sąjungos griūtį, skausmingas ekonomines ir sudėtingas socialines transformacijas, nuosavybės formų kaitą, pirmąsias finansines ir ekonomines krizes...Kardinaliai pasikeitė Lietuvos padėtis – pasiektas Rusijos kariuomenės išvedimas, įstota į NATO, į Europos Sąjungą...

Lietuva tapo ne tik imančia, bet ir duodančia. Keletas tūkstančių kariškių perėjo Afganistano, Irako, Balkanų taikos palaikymo ir antiteroristines misijas. Vykę pokyčiai sugriovė seną vertybių sistemą...Ekonominių ir socialinių pokyčių sąlygotas užslėptas nedarbas, peraugo į masinę emigraciją. Tai ko gero buvo vienas ryškiausiai dabartinę Lietuvą palietusių reiškinių, tolygus XX amžiaus pradžios ir vidurio emigracijų bangoms.

Bet Lietuvoje vis dar yra piliečių. 3, 369 000. Tiesa, prieš aštuoniolika metų jų buvo dešimtadaliu daugiau. Žmonės žudėsi, mirė keliuose, emigravo... Galbūt per mažai kreipiame dėmesį į tą aplinkybę, kad keičiasi ne tik gyventojų skaičius, bet ir tautinė sudėtis. Juk tarp gyventojų nuo 1989 metų sumažėjo ne mažiau 170 tūkst. rusų, 46 tūkst. lenkų, 25 tūkst. baltarusių, 23 tūkst. ukrainiečių, 9 tūkst. žydų, 8 tūkst. kitų tautybių žmonių. T.y. 281 tūkst. nelietuvių arba visu trečdaliu. 1992-1999 m. būtent jie sudarė didžiausią emigrantų dalį. Kai kurie iš jų buvę sovietiniai kariškiai, represinių struktūrų darbuotojai, jų šeimų nariai nesiruošė tapatintis su susikūrusia Lietuvos valstybe ir paliko šalį. Ir vis tik galima konstatuoti, kad dėl tris kartus intensyvesnės nelietuvių emigracijos valstybė kaip niekada per savo istoriją tampa vis labiau etniškai monolitine. Lietuvių dalis išaugo beveik iki 85 procentų.

Žinoma ir pačių lietuvių skaičius statistiškai sumažėjo 60 tūkst. Per paskutinį nepilną dešimtmetį dešimtis kartų išaugo vien tik lietuvių bendruomenės Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Spėjama, kad daugiau kaip 200 tūkst. etninių lietuvių išvyko ir įsidarbino Vakarų Europos valstybėse ir Jungtinėse Valstijose. Didesnė dalis nedeklaravo savo išvykimo. Taigi, realiai dabar Lietuvoje yra mažiau gyventojų, negu jų buvo prieš trisdešimt metų – 1978-siais. 2007 metais gyventojų skaičius nustojo kristi ir išaugo Vilniuje bei kai kuriuose Žemaitijos miesteliuose. Tokios dabartinės realijos.

Vykstant intensyviai emigracijai, be žymaus nedarbo sumažėjimo, nebuvo tokie pastebimi pokyčiai vykę viešajame sektoriuje bei besikeičiantys žmonių įpročiai, pomėgiai, keliami tikslai. Mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis švietimo sistemai pusantro karto sumažėjo mokyklų skaičius, bet daug naujų universitetų. Besimokančių skaičius Lietuvoje net išaugo, daugiausia studentų sąskaita. Beje, nors pastarųjų skaičius išaugo daugiau kaip trigubai, juos mokančios profesūros skaičius beveik nepakito. Lietuvoje padaugėjo išleidžiamų knygų ir sumažėjo jų tiražai, sumažėjo laikraščių skaičius ir jų tiražai. Vienam suaugusiam lietuviui kasdien išleidžiama po vieną laikraščio egzempliorių...

Jeigu tik registruosi pokyčius visuomenės ir valstybės gyvenime – neužtektų keliolikos ar keliasdešimt popieriaus lapų. Žinoma, Lietuva kitokia, negu prieš dešimtmetį ar anksčiau. Bet kiek dinamiškai keitėsi pilietis su savo pasaulėžiūra, vertybėmis? Jeigu kalbėtumą apie požiūrį į supantį pasaulį – akivaizdu, kad jo vertinimai pasikeitė. Net praeities nuoskaudos ne kažin kiek pablogino požiūrį į Rusiją. Mes jos nebebijome. Žmogaus teisių suvokimo pokyčiai leidžia tikėtis laisvesnio lietuvių požiūrio į „kitokius“ žmones – tautybe ar orientacijomis...Net praeities aiškesnis matymas, neleidžia visuomenei numoti ranka į praeities sąlygotus vidaus gyvenimo reiškinius – liustraciją, dekagėbizaciją...

Bet tai jau iš tiesų praeitis, kuri egzistuoja kažkur dabartinio gyvenimo šalikelėje. Iššūkiai, kurie laukia Lietuvos ateityje yra gerokai rimtesni. Tame tarpe ir dėl prie mūsų sienų artėjančio didžiavalstybinio nacionalizmo. Nors Lietuva lojali ir aktyvi NATO ir ES narė, po Europos valstybių sostines keliauja užuominos, kad arogantiški ir praeitimi gyvenantys baltai užstoja abipusiai naudingų ryšių kelią. Anot apžvalgininkų dar nepametusių sveikos nuovokos: “per kelis metus pagrindinėse vakarų valstybėse Kremlius sukūrė grėsmingą diplomatinį, ekonominį ir kultūrinį placdarmą bei meta ilgą tamsų šešėlį ant rytinės kontinento pusės”. Pagrindinis Kremliaus ideologijos bruožas dabar yra Sovietų Sąjungos karo meto vaidmens šlovinimas.

Žinoma Europa nepamiršo rusų žmonių aukų, tačiau tai nereiškia leidimo dabartiniam Kremliui falsifikuoti istoriją. Iki tol, kol mes aiškiai nepareikšime, jog tikime savomis vertybėmis, mes negalėsime apsiginti nuo ardomosios veiklos ir korupcijos, kurios sunkiasi į mūsų ekonomiką ir politiką. Gali būti, kad ir savo valstybės nuvertinimas galimų iššūkių akivaizdoje taip pat stumia dalį lietuvių palikti šalį. Ir tokių dabarties ir ateities iššūkių akivaizdoje galima atsisukti veidu į besiformuojančią globalią Lietuvą. Net atsiremti į Vakaruose esančius lietuvius, kaip mūsų globalizuotą atramą ir ruporą.

Lietuva yra pirmoje vietoje iš visų ES šalių pagal emigrantų skaičių mažai tautai. Reali problema yra ne važiavimas uždarbiauti ir emigracija, o išvykusių santykis su tėvyne, Lietuvos kultūra, valstybe. Emigraciją gali pristabdyti tik auganti ekonomika ir darbo užmokestis, sisteminiai švietimo ir sveikatos priežiūros sričių pertvarkymai, bet vis vien reikalinga racionali emigracijos netiesioginio reguliavimo ir išplėtotų ryšių su naująja išeivija politika. Matyt reikia apgalvotai priimti Pilietybės įstatymo pataisas, leidžiančias visus iš Lietuvos išvykusius piliečius traktuoti vienodai, t.y. išlaisvinti juos nuo Lietuvos pilietybės tik jų pačių valia.

Pagaliau svarbiausia - valdžios požiūris į savo piliečius, ir piliečio galimybė būti išgirstam savo valdžios. Reikėtų sukurti efektyvų svetur gyvenančių Lietuvos piliečių įtraukimo į kultūros, švietimo ir socialines programas mechanizmą, leidžiantį jiems dalyvauti valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime. Tai jau globali Lietuva, išsiplečianti bent jau iki Europos sajungos sienų. Galinti priimti ir mesti iššūkius. Bet ar taip bus, ar taip gali būti - tai parodys ateitis.