Mes, mūsų amžiaus gyvoji lietuvių karta, turėjome laimės patirti, kad Lietuvos Konstitucijos pirmuosiuose straipsniuose įrašyti žodžiai, kad šią valstybę kuria tauta, kad joje suverenitetas priklauso tautai, ir kad niekas negali varžyti ar savintis visai tautai priklausančių suverenių galių, nebuvo tušti. Mes ne tik žinome tiesą, kad valstybė yra tikras daiktas ir kad jį iš tikrųjų kuria tauta, - mes pasiryžę šią tiesą įrodyti ir ją apginsime.
Tai ko gi mes laukiame? Imkime ir susitelkę grąžinkime tautai per pastaruosius keliolika metų jau beveik prarastą tikrumo jausmą – sugražinkime esminį įsitikinimą, kad tai mūsų visų, mūsų tautos valstybė, esminį žinojimą, kad visus svarbiausius sprendimus šioje valstybėje priima kurianti gyvoji karta, esminę atsakomybę - kurti ateitį.
Jeigu to nedarysime, tik bergždžiai skųsimės apie Lietuvos viešosios politikos išsigimimą, apie politinės sistemos bejėgiškumą, didėjantį valstybės ir tautos gyvenimo susvetimėjimą, piliečių nusivylimą ir kerštavimą valdančiam elitui. Pilietinės visuomenės kūrėjų veikla vis labiau primins nesėkmingą gydymą – kai gydytojas labai stengiasi, o pacientas tampa vis didesniu ligoniu. Beje, dabartinė kova su korupcija - dar vienas tokio gydymo pavyzdys.
Politinio gyvenimo anemija tautos plotmėje pasireiškia nedalyvavimu politikoje, netikėjimu, kad jų pačių rinkta valdžia, kokia ji bebūtų, sieks bendro gėrio, o valdžios plotmėje – politinės valios nebuvimu, nesugebėjimu ir nenoru įgyvendinti jokių valstybinių strategijų, tuščiažodžiavimu ir greitai pamirštamais rinkiminiais pažadais.
Pirmąją problemos pusę galima įveikti, deja, tik homeopatiniais metodais - tiesioginiais įrodymais, kad demokratija veikia, plėtojant tiesioginę demokratiją, lemiamais klausimais sprendimą paliekant aukščiausiam valstybės suverenui, - ypač tada, kai to daryti taip nesinori (neva dėl tautos nebrandumo ir pan.). Pagaliau, juk niekas netrukdo surengti konsultacinius referendumus, visuotinio svarstymo kampanijas.
Atkurti tautos pasitikėjimą yra nepalyginamai svarbiau negu žūtbūt įvesti eurą ar priimti Europos Konstituciją. Kad iš pastarojo atvejo nebuvo tinkamai pasimokyta, rodo Europos Sąjungos Reformos sutarties pasirašymas Lisabonoje. Ši sutartis tiesiogiai susijusi su mūsų tautos ir valstybės suverenumo sritimi, tačiau ar kas nors pateikė viešoms diskusijoms jos turinį, prieš pasirašant? Kyla įtarimas, kad ji buvo pasirašyta net be vertimo į lietuvių kalbą, nekalbant jau apie oficialų publikavimą ir viešą sklaidą. Ar daug kas ją skaitėte? Gal kas žino, kada ir kaip ji bus ratifikuojama? Ar kas nors iki tol rengiasi viešam šios sutarties svarstymui, nekalbant jau apie progą paklausti tautos? Visa tai yra labai rimtos negalios požymiai.
Žinoma, kas nors paprieštaraus, kad referendumų rengimas – tai politinio populizmo ganykla. Tačiau galbūt viena iš populizmo stiprėjimo priežasčių ir yra kaip tik ta, kad dažnai jis užima objektyviai reikalingas teritorijas? Tuščios formos įsigali ten, kur turėtų būti turinys. Populizmas minta ne iš pačios tiesioginės demokratijos, kurią, beje gina Lietuvos Konstitucija, bet iš nepasitikėjimo atstovaujamos demokratijos sistema. Vadinami paprasti žmonės neretai pasirodo esą brandesni už visažinius politikus ar visuomenės veikėjus. Jie gana atlaidžiai žiūri į atskirų politikų išdaigas, suprasdami, kad pagrindinė bėda yra esamoje (ne)tvarkoje.
Populizmą paprastai atpažįstame iš pažadų įgyvendinimo pusės. Deja, šiuo atžvilgiu sunku nubrėžti ribą, kur prasideda tikrasis populizmas, o kur jis baigiasi, kadangi valdžios institucijų bejėgiškumas yra beveik visuotinis. Pavyzdžiui, specialistai senokai teigia, kad suskystintų dujų transportavimas labiau apsimoka, lyginant su jų pristatymu vamzdynais, tačiau suskystintų dujų terminalas Lietuvos pajūryje dar nepastatytas. Netgi toks viešasis tikslas dar nėra iškeltas. Paklauskime savęs – kodėl? Tikriausiai ne vien dėl Rusijos įtakos, ir ne vien dėl asmeniško politikų apsileidimo ar nesupratimo.
Energetinės nepriklausomybės vardan, pastatytume šį terminalą ir išsivaduotume nuo streso dėl atominės elektrinės statybos. Energijos kainų valdymo, mūsų gyvybingumo ir ateities vardan, elektrinės statybos modelio kūrimas būtų prasidėjęs nuo viešųjų tikslų formulavimo ir garantijų, o ne nuo jų suplakimo su komerciniais interesais.
Taigi, liga toli pažengusi ir tiesioginės demokratijos homeopatija nors ir būtina, bet jau nepakankama. Trūksta ir pavyzdžių, įrodančių, kad valdžia kažką sugeba. Todėl neabejingųjų sąjunga Vardan Lietuvos turi ryžtingai skelbti ir įgyvendinti naujosios tvarkos kūrimo šūkį. Ir nieko keista, kad šioje teritorijoje jau ilgokai ganosi populizmas, mat jis minta tikru tautos ilgesiu... Reikia tikro politinės sistemos atnaujinimo. Tačiau tai nebūtinai chirurgija. Greičiau tai visuotinis pasitikrinimas ir terapija. Toks atsinaujinimas - ne tiek pačių pertvarkymų mechanika, ir ne tiek jų rezultatas, kiek pats vienijimosi, bendro išpažinimo, naujo įkvėpimo apmirusiame kūne procesas.
Čia būtų galima išvardinti senai girdėtas sritis, kuriose vėl reikalingas tautos mandatas: pati rinkimų sistema, institucijų funkcijos, partijų finansavimas, merų ir seniūnų rinkimai bei savivaldos funkcijos ir daug kas kita. Akivaizdu, kad kalbame apie galimą konstitucinę reformą, kuriai būtinas bendras specialistų, politinių partijų ir tautos darbas. Rinkimų vajus yra gera proga plačiau aptarti valdymo tobulinimo kryptis. Kartu tai veda prie visų politinių jėgų bendradarbiavimo būtinybės ir seno tautininkų šūkio "Tautos jėga vienybėje" įgyvendinimo.
Pateiksiu pavyzdį. Nepasitikėjimą teismais, o tuo pačiu ir teisinės kultūros stoką galime įveikti didindami visuomenės dalyvavimą teisminiame procese, kaip antai, siūlydami įvesti prisiekusiųjų teismą. Jau pati vieša, išsami ir nuoširdi diskusija apie tokią reformą, didins pasitikėjimą ir kels teisinę kultūrą, nes jau skatins dalyvavimą ir pagaliau atves prie darnaus sprendimo, teismų atsakomybės tautai.
Kas, jeigu ne tautininkai, atstovaudami dvidešimtame amžiuje vyravusią Lietuvos politinę tradiciją, gerai apgalvoję ne tokią jau tolimą valstybės praradimo patirtį, turėtumėme šiandien garsiai visiems priminti, kas atsitinka, kai valstybės kūnas tarsi sustingsta. Rūsčios istorinės aplinkybės tuomet nulėmė valstybės praradimą, tačiau iš dalies ją praradome jau anksčiau, patys (šiandienine kalba kalbant, - tiek elitas, tiek ir runkeliai). Buvo priimta daug tautai naudingų sprendimų, bet politinės sistemos atsinaujinimas vyko vangiai. Vėlavome kurti organišką tvarką, kai valstybės veiksmai vėl ir vėl būtų suvokti, kaip tautos valios pasireiškimas, atitinkantis jos poreikius, o ne kaip atskirų asmenų ar jų grupių savivalė. Jei vėl kartosime šias klaidas, tai pasekmės bus ne mažiau liūdnos, ar tai jos pasireikš tautos išsivaikščiojimu, ar kitu savęs praradimo būdu.
Kai plyšys tarp žodžių pasaulio ir veiksmų pasaulio pasiekia grėsmingą mastą – tai kelia pavojų asmens tapatybei, jo gyvajai savasčiai. Kai kalbame apie atskiro žmogaus gyvenimą – toks reiškinys psichiatrų yra moksliškai įvardinamas kaip depersonalizacija, taigi, savęs praradimas, o psichologų ar dvasininkų - kaip asmens krizė. Žinia, tokiais atvejais žmogus dažnai griebiasi svaigalų ar kitokių savęs naikinimo būdų. Nors psichiatrai tokį reiškinį vertina kaip nepageidautiną procesą, tačiau pačiam mirties potraukio, savimaršos užvaldytam žmogui dažniausiai taip neatrodo - kritiškas, blaivus požiūris į save patį sugrįžta tik retkarčiais.
Esama panašumo tarp atskiro žmogaus ir tautos. Kai šiandien kalbame apie gilėjančią visos tautos ir valstybės savimaršą – nėra psichiatro, kuris iš šalies nustatytų diagnozę, ar psichologo, kuris stengtųsi suprasti, kas iš tiesų mūsų viduje vyksta. Bet užtat turime daug įtakingų politikos ir visuomenės veikėjų, kurie vienąkart šį reiškinį įvardija kaip politinės sistemos krizę, o kitąkart mėgsta jį džiugiai pavadinti, pavyzdžiui, eurointegracija.
Tačiau nei Europos Sąjunga, nei jos fondai mums negalės padėti, jei mes patys nebūsime pagaliau sustabdę savimaršos karuselę.
Atrodytų, akivaizdu, kad vienintelis receptas kaip įveikti prarają tarp žodžio ir veiksmo – ne priesaika, bet valia jos žodžius įgyvendinti. Todėl tautininkai politiniam judėjimui, siekiančiam įveikti valstybės negalias, siūlė pasivadinti "Lietuvos valia". Kadangi tauta jaučiasi atstumta, kitas siūlomas judėjimo pavadinimas buvo – "Valia Lietuvai".
Tačiau priesaika, kuri žino, kad yra tik pažadas, daug sąžiningesnis dalykas, negu pažadas, kuris apsimeta, kad jis jau yra ir pats ištesėjimas.
Taigi, pirmas žingsnis – įvardinti siekiamybę jau padarytas ir priesaika duota.
Antras žingsnis – veikti, - dar ne visai.
Daug kas priklauso nuo dviejų dalykų: pirma, ar suteiksime tikrą pirmenybę tautos savasčiai, antra, ar sieksime tikslų vienybės.
Tai ne vienintelės vertybės, kurios padės mums susitelkti, tačiau šiandien jų stokojame labiausiai, todėl ir norėtume mums visiems šito palinkėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą