Saulius Jurkevičius: Ar sugebės valdininkija pradėti spręsti švietimo problemas?

Pastarasis laikotarpis išryškino keistą situaciją Lietuvos švietime. Nors dauguma mokytojų ir vadovų mato susikaupusias problemas, tačiau nenoriai viešai apie jas kalba, išskyrus žemus atlyginimus. Pasirodo dar ir šiandien Lietuvoje išsakyti savo nuomonę yra ne taip jau paprasta. Net ir matant absurdą, kuris vyksta atskirose švietimo sistemos dalyse, nedrįstama viešai išsakyti kritiškų pastabų. Toks neryžtingumas, konformizmas ir baimė drąsiai kelti problemas ir diskutuoti apie jų sprendimo būdus yra ne tik žalingas, bet ir pavojingas.

Kai mokytojai ir vadovai atvirai nedrįsta išsakyti savo nuomonės, valdininkijai atrodo, kad problemų nėra ir visa švietimo reforma vyksta sklandžiai. Tai nėra tušti žodžiai, nes situacija, kurioje šiandien yra Lietuvos švietimas rodo, kad priėjome grėsmingą ribą. Manyčiau dabar, kaip niekada, yra svarbu atvirai ir be užuolankų ne tik kelti problemas, bet ir laisvai diskutuoti, ieškant geriausių sprendimo būdų. Viešai nekalbant apie skaudulius, ateityje pateksime į dar blogesnę situaciją nei dabar esame.

Be to, iš esmės niekada ir nevyko atvira įvairių grandžių diskusija dėl vienos ar kitos reformos. O jeigu ir vyko, tai buvo tik diskusijų imitacija. Tokia jau tradicija Lietuvoje, kad nedrįstama viešai kritikuoti valdžios siūlomų reformų. Jos priimamos nuolankiai kaip neišvengiamybė. Įvairios tarybos ir asociacijos pasisako retai, nekonkrečiai ir galiausiai su viskuo sutinka. Toks įspūdis, kad per aštuoniolika metų niekas iš esmės nepasikeitė. Drąsa, pilietiškumas ir nuoširdus suinteresuotumas taip ir neįsitvirtino švietime. Valdininkija nekvestionuodama diegia visus sprendimus net nesusimąstydama. Kai kurie abejotinas reformas vykdo net su pasimėgavimu.

Taip pat dalį reformatorių ir vykdytojų tokia situacija tenkina, nes ir joje galima surasti apčiuopiamos naudos. Kiti nenori trikdyti palaimingos savo ir kitų ramybės. Be to, kritika Lietuvoje labai jau priimama skausmingai ir asmeniškai. Geriau dardėti žemyn nei pamėginti geranoriškai diskutuoti ir spręsti problemas. Įdomu ir tai, kad dalis valdininkijos nelabai dar įsisąmonina kokia rimta padėtis yra šiandien. Pasirodo teiginys, kad visos problemos yra visiems gerai žinomos, yra klaidingas. Tai liudija, kad mokytojų forume Kaune viešai išsakytos atrodytų visiems žinomos tiesos apie padėtį švietime sukėlė neįtikėtina pritarimą.

Blogiausia yra tai, kad nenorima nei įvardinti, nei matyti realios padėties. Tai liudija, kad vieša diskusija apie padėtį švietime nevyksta, o abejotinos reformos tęsiamos toliau. Galiausiai valdininkijos žemažiūriškumas stumia Lietuvos švietimą į dar didesnę krizę. Tačiau, kad situacija švietime yra prasta vis dažniau ir aiškiau įvardija daugelis bent kiek besidomintys švietimu. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis teigia: „Pagaliau galime paklausti ir taip: o kas vyksta tose Lietuvos gyvenimo srityse, kur ES negali nieko pakeisti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės politikos? Švelniai tariant, čia nieko gero juk ir taip nevyksta. [...] Ten, kur ES galėjo prieiti, mes apsikuopėme, o kitur taip ir liko senos problemos.“

Vytautas Rubavičius rašo, kad ne tik nevyksta vieša diskusija apie problemas, tačiau „Net neužsimenama apie švietimo sistemos bėdas, niekaip neįvertintos įvairios pradėtos, daug kainavusios ir žalos pridariusios vadinamosios švietimo reformos“. KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis teigia dar aštriau: „... švietimo sistemą sugriauti irgi reikia laiko. Per 18 metų, kad ir kaip ją darkė, dar nėra pribaigta. Ji gana atspari laikiniems trukdžiams. Galima ir nebevadovauti iš sostinės A. Volano gatvės – niekas neatsitiks.

Kita vertus, ir atkurti švietimo sistemą staiga nepavyks. Jei kartą įkalėme mokymo planus, programas, vadovėlius, jiems pakeisti reikia ne vienų ir ne dvejų metų“. Šie pasisakymai tik patvirtina daugiau nei prastą švietimo būklę. Turbūt nekyla jokių abejonių, kad švietimo reforma neturi aiškios koncepcijos, o susikaupusios problemos paliktos savieigai. Kalbėti apie švietimą, kaip valstybės prioritetinę sritį, niekas jau net nebedrįsta. Tačiau valdininkija problemų ne tik neįvardina, bet ir nesiima jokių žingsnių jas spręsti. Išties Lietuvoje įvardyti problemą jau yra problema. Tačiau nepradėjus jų spręsti, vykdyti reformas, kurios daugumai kelia tik susierzinimą yra netikslinga ir net pavojinga.

Šiandien ypač svarbu atsakyti, ar reikalinga tęsti vidaus ir išorės auditą, kurti įvairias agentūras, draskyti gerai dirbančias mokyklas, eksperimentuoti su etatiniu apmokėjimu, atestuoti šiais metais visus mokyklų vadovus, vykdyti pseudoprevencines programas ir akreditacijas, kaitalioti mokomųjų dalykų programas, pildyti beprasmiškus popierius, organizuoti ugdymo procesą birželio mėnesį ir t. t.? Galbūt reikėtų sustoti, pamąstyti ir visuomenei atsakyti į paprastus klausimus.

Ką daryti su grėsmingu mokytoju trūkumu, katastrofiškai šlyjančia drausme mokykloje, sistemingai krentančia ugdymo kokybe, nuolat kaitaliojamu ugdymo turiniu, prarasta mokyklos vertybine orientacija. Reikia diskutuoti apie gimnazijų likimą, mokyklų renovacijas, pedagogų ir vadovų atestacijas, aiškų ir skaidrų mokomųjų dalykų kursų išskyrimą, vadovėlių kokybę, mokomųjų dalykų turinio ypatybes, gabių vaikų ugdymą bei prastus tarptautinius tyrimų rezultatus. Reikia atsakyti ką toliau turėtų daryti Švietimo plėtotės centras, Pedagogų profesinės raidos centras, Pedagoginiai universitetai ir kitos institucijos, kad situacija bent neblogėtu. Susidaro įspūdis, kad visos jos dirba savitiksliai. Kuriamos gerai neapgalvotos programos, kurios prastai veikia, atestuojami pedagogai, kurių kvalifikacija iš esmės nekyla, ruošiami busimieji mokytojai, kurie net neketina eiti į mokyklas. Tiesiog nepagrįstai švaistomos valstybės lėšos, o laukiamo rezultato ne tik kad nepavyksta pasiekti, tačiau situacija nuosekliai prastėja.

Neapgalvotai švaistyti valstybės lėšas yra viena iš švietimo reformos ypatybių. Lėšų užtenka viskam: papildomų etatų kūrimui, betiksliams projektams, agentūroms, įvairių institucijų išlaikymui. Tačiau jų nuolat trūksta mokytojų atlyginimams ir mokykliniams suolams. Šiandien reikėtų gerai apgalvoti, kurias reformas reikėtų pristabdyti, kurias sustabdyti, o kurias visiškai panaikinti. Deja apie susikaupusias problemas valdininkija viešai nekalba ir net nemano pradėti jas spręsti. Tačiau mokytojų streikai privertė atsibusti ir sunerimti. Galima teigti, kad tik dabar valdininkija įsisąmonino vieną paprastą tiesą, kad mokytojų atlyginimai yra žemi. Tačiau, jeigu mokytojai būtų nesustreikavę, greičiausiai ir ši tiesa būtų likusi nesuprasta. Kiek dar turės praeiti laiko, kol bus įsisąmoninta antra, trečia, ketvirta ir likusios problemos.

Be to, gaila, kad visuomenė girdi tik atlyginimų kėlimo problemą. Sudaromas įspūdis, kad mokytojų atlyginimų pakėlimai iš esmės išspręs viską. Žinoma kuriam laikui bus sukurta ramybės ir stabilumo iliuzija, tačiau situacija švietime iš esmės negerės. Tačiau kyla klausimas, kas gi turi spręsti visas likusias problemas. Nejaugi tam, kad jos būtų pradėtos spręsti reikės nuolat streikuoti: dėl ugdymo turinio, atestacijos, tinklo pertvarkos ir taip iki visų problemų išsprendimo. Jau dabar mokytojai pradeda organizuoti konferencijas, kuriose bus svarstomos oficialių institucijų nesprendžiamos problemos. Tai patvirtina vieną paprastą tiesą, kad mokytojai bunda ir yra neabejingi tam, kas vyksta švietime.

Taigi, pažvelgti į priekį ir numatyti problemas, kurios galėtų iškilti ateityje yra sudėtinga. Tam reikia kompetencijos, nuoširdaus suinteresuotumo ir drąsos. Žmonių turinčių visas šias savybes yra nedaug. Todėl tikėtis, kad bus numatomos grėsmės ir nauji ateities iššūkiai šiuo metu yra tiesiog per drąsu. Visa švietimo reformas raida tai akivaizdžiai liudija. Pristigome kompetencijos, nuoširdaus suinteresuotumo savo darbu, o drąsos niekada beveik ir nebuvo. Tačiau kai problemos ir iššūkiai sistemai yra akivaizdus, lyg ir privalėtume pradėti spręsti problemas. Kad mokytojų truks buvo galima ir nenumatyti, tačiau, kai šiandien aišku, kad jų trūksta ir nieko racionaliai nesiimama daryti, norisi paklausti. Ar tai visiškas nesugebėjimas ir nenoras imtis ryžtingų sprendimų, ar tai kažkas daugiau?

Kad valdininkija artimiausiu metu imsis spręsti problemas yra sunkiai tikėtina. Daugumą tenkina savieigos situacija. Be to, po ilgalaikių reformų sunku būtų konstatuoti, kad situacija yra apgailėtina. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad reformatoriai pasakytų: profiliavimas nepavyko, mokyklų struktūrinio klausimo neišsprendėme, švietimo kokybės užtikrinti nesugebėjome. Galiausiai švietimas pateko į tokią situaciją, kad norint išvesti mokyklą iš krizės reikia imtis ryžtingų ir nepopuliarių sprendimų. Tiesa, daugelis valdininkų ir reformatorių galėtų eiti padirbėti į mokyklas, gal tada suprastų, kodėl švietimo reformos neatneša lauktų rezultatų. Beje, tai būtų realiausias valdininkijos indėlis, sprendžiant mokytojų trūkumo klausimą. Tačiau, einant savieigos keliu, vykdyti savitiksles reformas yra paprasčiau.

Taigi galima teigti, valdininkai su reformomis eina į vieną pusę, o mokytojai su susikaupusiomis problemomis į kitą. Akivaizdu mokykla keliauja savo keliu, o valdininkija - reformų keliu. Kada ir kur šie keliai susitiks netrukus pamatysime?