Arvydas Anušauskas: Visuomenės požiūris į korupciją. Priežastys ir pasekmės

Galima daug ginčytis dėl korupcijos prigimties, tačiau aišku tik viena - ši socialinė patologija trukdo ir apskritai visuomenei bei valstybei, ir kiekvienam žmogui. Bet kaip suderinti šią aplinkybę su nemažos dalies žmonių polinkiu (išreikštu sociologinėse apklausose) duoti kyšį? Kiek mūsų suvokimas apie korupciją Lietuvoje yra ypatingas, sąlygotas mūsų savitų istorinių ar socialinių politinių kontekstų? Nors tik nedidelė Lietuvos visuomenės dalis korupcijos priežasčių ieško sovietmečio palikime, bet to negalima neįvertinti. Šešėlinė ekonomika atrodė visai priimtina siekiant išgyventi sistemoje, kuri iš tavęs atėmė laisves ir teisę į nuosavybę. Net juokelis, kad tuometinį Kauną aptvėrus spygliuota viela ir kiekvienas žinos už ką sėdi nebuvo toks piktinantis ar turintis vien tik politinį kontekstą. Prisitaikymas prie prievarta primestos sistemos turėjo savo kainą – dvigubos elgesio normos tapo realybe, savanaudiškumas normaliu. Korupciniai veiksmai buvo laikomi priimtinais nes buvo laikomi naudingais visuomenei.

Laisvės ir prekių deficitas totalinės kontrolės sistemoje sukūrė pagrindus korupcijai. Korumpuota veikla tapo gyvenimo normalia dalimi, net įtvirtinama įstatymais nomenklatūros privilegijų sistema. Egzistavo aiškus sovietinės valstybės ir visuomenės daugumos priešiškumas, kuris buvo išreikštas ne vien protestais, bet ir korupcijos toleravimu.

Laikai pasikeitė, bet siekis ignoruojant visuomenės nuomonę korupcinius veiksmus paversti teisėtais išliko gajus. Kaip ir esamas nepasitikėjimas valdžia Lietuvoje, iš dalies paveldėtas iš sovietmečio, bet dar labiau sustiprintas pereinamojo laikotarpio, puoselėtų geresnio gyvenimo vilčių neišsipildymo bei korupcijos skatinamo blogo administravimo. Pagaliau juk buvę nomenklatūrininkai pasinaudoję savo padėtimi ir turėta galia (ar informacija) jei ir netapo klestinčiais verslininkais, tai bent išlaikė ar sukūrė naujas neformalias, pažintimis ir abipusiais įsipareigojimais pagrįstas grupes. Jų metinis korupcinis “biudžetas” ekonomikos ekspertų vertinimu peržengia 1,3 mljrd. Lt ribą. Įtakingos verslo grupuotės gali net ir iš skirtingų politinių jėgų suformuoti savo interesų atstovavimo grupę priimant viešąjį interesą ignoruojantį įstatymą. Kaip jau ciniškai juokaujama: nepaperkamų nėra – skiriasi tik galimybės sumokėti tinkamą kainą. Visuomenės nuomonėje padorumas, teisingumas, teisėtumas bus lyginamas tik su neatsakingais politiniais pažadais. Šiuo atveju šūkis „dešimt-šimtas-tūkstantis dienų iki geresnio gyvenimo“ visuomet bus pranašesnis už „teisėtumą-sąžiningumą“, o korupciniai pasiūlymai suprantami kaip politinio žaidimo dalis. “Blato kultūra” ir parapijinė korupcija niekur neišnyko, tik dabar vadinama kitais madingais žodžiais – favoritizmas, protekcionizmas... Pusė lietuvių ir dabar mano, kad nėra smerktina apeiti įstatymus, jei jie prieštarauja asmeninio teisingumo jausmui. Perversmas protuose dar nesibaigė. Ilgai kaupta tokio elgesio patirtis toliau pritaikoma naujomis sąlygomis, o mažai žinantys apie tikrą korupciją (sociologinės apklausos to neparodys) ir klaidingai suvokiantys jos mastą skatinami pasirinkti korupcinį reikalų sprendimo būdą.

Politinės korupcijos suvokimas Lietuvoje priklauso nuo visuomenės požiūrio. Pilietinės visuomenės stiprinimas remiant, o ne slopinant (smerkiant, demonizuojant, mistifikuojant, šmeižiant...) visas žmonių politinės valios išraiškos formas yra vaistas gydantis bent jau politikų korupciją. Aišku, vieno vaisto, kaip ir vienos korupcinės ligos nėra. Juk Lietuvoje egzistuoja korupcijos teoretikų išskirtos ir juodoji, ir pilkoji, ir baltoji korupcijos su visais savo atspalviais. Štai elito ir visuomenės dauguma vienodai suvokia piniginių kyšių ėmimą už pareigų atlikimą ar neatlikimą ir įvertina tai kaip „juodąją korupciją“ bei reikalauja kuo griežčiau už tai bausti. O rinkėjų papirkinėjimas smulkiomis dovanomis ar kiti panašūs korupciniai pasiūlymai yra atgrasūs daliai elito, bet toleruojami nemažos dalies kitų socialinių grupių. Nelengva net išugdyti visuomenės nepakantumą siekiančiam asmeninės naudos politikui, kuris gali ir per metus vien dėl geresnio posto ar pareigų pakeisti kelias politines partijas. Tuo tarpu dalies medikų korupcinį elgesį, mažas dovanėles pedagogams – „baltąją korupciją“ gali toleruoti ir elito, ir visuomenės dauguma. Atitinkamai, be aiškių sveikatos apsaugos, švietimo sistemų reformų nėra ir nebus surasti įrankiai tam užkirsti kelią. Bet tokia „spalvota“ korupcijos klasifikacija gali ir neatspindėti besikeičiančių visuomenės gyvenimo kontekstų. Ypač jei į informacijos slėpimą, iškreipimą, ignoravimą įtrauktos žiniasklaidos priemonės? Juk padėtis, kai apie savo išrinktų politikų veiksmus rinkėjai sužino iš jų pačių ir svarbiausia – iš laisvos žiniasklaidos, yra normali demokratinėse šalyse. Bet jei dienraštis siekdamas finansinės naudos atvirai palaiko ne viešuosius interesus, o oligarchinį klaną? Informacijos slėpimas pasidaro neatskiriama korupcinių procesų dalimi.

Manyčiau, kad korupcijos formos (kaip ir jų suvokimas) kinta ir jų jau negalima įsprausti į siaurus teisinius rėmus. Juk šiais laikais vargu ar galime kalbėti apie korupciją vien tik kaip standartinį asmeninės naudos siekimą? O kur dar protekcionizmas, patronažas, politinės reklamos finansavimas mainais už įstatymų pritaikymą neskaidriam verslui pažeidžiant viešąjį interesą, vokeliai su neoficialiais atlyginimais...? Nepagarba įstatymams ir valstybei, abejotinų veiksmų toleravimas vedantis prie korupcinio elgesio pateisinimo iki šiol lieka rimtu iššūkiu mums visiems, kiekvienam asmeniškai. Tad buvę politiniai, socialiniai-ekonominiai ar net istoriniai kontekstai pasidaro ne mažiau svarbūs jei mes norime perprasti korupcinius mechanizmus ir užkirsti jiems kelią.

Taigi ką galima pasiūlyti, ką siūlo organizacijos analizuojančios korupcijos mastus. Transparency Internacional rekomenduoja siteminį priėjimą: iškeliama Nacionalinio sąžiningumo idėja, kuriai sukurti reikalinga visų valdžios ir visuomenės institucijų parama. Į tokios sistemos kūrimą turi įsitraukti visi – nuo Seimo iki žiniasklaidos, nuo STT iki pilietinės visuomenės. Tik bendromis visų institucijų pastangomis įmanoma išspręsti problemą tiksliai įvertinus esamą situaciją ir žinant siektiną tikslą. Antikorupcinė politika turi būti kuriama bendromis šių institucijų pastangomis numatant reformuotinas sritis, pasiskirstant atsakomybę ir nuolat įvertinant pasiekimus. Sąžiningumo sistemą galima kurti ir savivaldos lygmenyje reikalaujat deklaruoti turtą ir išlaidas (ir būkite atidūs jeigu kas iš pareigūnų atsisako tai daryti remdamiesi ne visuomenės poreikiu tokiai informacijai, o atitinkamo įstatymo nebuvimu), įgyvendinant skaidrią politiką per pilietinės visuomenės aktyvų dalyvavimą. “Švarios” savivaldybės bus patrauklesnėmis ir investavimui. Taigi, reikalingos ne tik daugelio insitucijų pastangos, bet ir visuomenės atsidavimas antikorupcinėms reformoms.