Andrius Kubilius: Kada ir Lietuvoje mes gerai gyvensime?

Kažkada, dar Sąjūdžio laikais, akademikas E.Vilkas į panašų klausimą atsakė labai paprastai ir sakyčiau “vilkiškai”: “gerai gyvensime prabėgus dviems metams po to, kai išmoksime gerai dirbti”. Galima ginčytis dėl tokios formulės, galima aiškintis - ar dabar dar vis dirbame nelabai gerai, bet lieka ir vienas paprastas klausimas – o kas apibrėžia tą gero gyvenimo formulę. Pavyzdžiui, - ar galime teigti, kad gerai gyvensime tada, kai mūsų BVP vienam gyventojui pasieks ES vidurkį? O gal gerai gyvensime tada, kai mūsų atlyginimai ir pensijos bus lygūs europietiškiems atlyginimams ir pensijoms. O gal gero gyvenimo esmė – maža korupcija, mažas nusikalstamumas, žemas alkoholizmo ir narkomanijos lygis? Ar lietuviai šiandien palieka Lietuvą ir išvyksta gyventi kitur tik todėl, kad Lietuvoje mažai uždirba, ar ir todėl, kad jiems nėra gera čia Lietuvoje gyventi?

Pasaulyje populiarėja mintis, kad gero gyvenimo formulės neapibrėžia vien gera ekonomika. Ir vien aukšti BVP skaičiai. Štai žurnale “Economist” (2007.01.05) straipsnyje “Laimė (ir kaip ją išmatuoti)“ rašoma, kad kontinentinė Europa diskutuoja su anglosaksų ekonomistais ir aiškina, kad Europa greitą ekonomikos augimą aukoja vardan “gyvenimo kokybės”, o britų konservatorių lyderis D.Cameron savo politinėje programoje įvedė naują terminą “bendras gerovės lygis” (BGL) ir siūlo jį naudoti vietoje tradicinio “bendro vidaus produkto” (BVP). D.Cameron savo kalboje pasakytoje dar 2006 m. liepos 20 d. sakė “Bendras Gerovės Lygis negali būti išmatuotas pinigais ar parduodamas biržose. Bendra Gerovė apima ir mūsų aplinkos grožį, mūsų kultūros kokybę, ir visų labiausiai mūsų tarpusavio ryšių stiprumą. Esu įsitikinęs, kad svarbiausias šių dienų politikos iššūkis yra stiprinti mūsų visuomenės bendros gerovės pojūtį. Mintis, kad gyvenime ne vien pinigai yra svarbu, - nėra nauja. Mes visada žinojome, kad už pinigus laimės nenusipirksi. Bet Britanijoje politika perdaug dažnai skambėdavo taip, kad atrodydavo jog politikams svarbu yra tik ekonomikos augimas”.

Paklaidžiojus internete nesunku atrasti, kad “gyvenimo gerovės”, “laimingo gyvenimo” (“happiness”) ar panašiai įvardinta tema pasaulyje yra plačiai nagrinėjama, kad yra bandoma moksliškai matuoti atskirų šalių “laimingo gyvenimo” indeksus, nors tik tolimasis ir mistiškasis Butanas kol kas yra vienintelė valstybė, kuri savo valstybės svarbiausia strategija laiko “laimingo gyvenimo” savo žmonėms sukūrimą.

Nėra sunku įsivaizduoti, kad laimingais gali būti ir neturtingi Butano gyventojai, budistiniame tikėjime randantys kelią į amžiną “laimės nirvaną”, laimingais, gyvenančiais be rūpesčio labai dažnai būna ir šiltojo pusiaujo gyventojai, kur galima tiesiog gulėti po banano medžiu, kol prinokęs bananas įkris į po medžiu miegančio čiabuvio pravertą burną, tačiau pasirodo, kad laimingiausiai pasaulyje gyvena ne šiltojo pusiaujo gyventojai, o mūsų netolimi kaimynai - danai.

Štai laimingo gyvenimo tyrimų duomenų pasaulinis centras (World Database of Happiness), 1995-2005 metais uždavęs įvairiose šalyse panašų klausimą (su atsakymu 10 balų sistemoje) - ar žmonės jaučiasi esą patenkinti gyvenimu, ar ne, - pateikia laimingo gyvenimo šalių reitingų lentelę, kur pirmoje vietoje su 8.2 balais yra Danija, antra yra Šveicarija, o Lietuva su 4.6 balo yra tik 83 vietoje.

Eilės Nr. Šalis Laimės Indeksas
1 Danija 8.2
2 Šveicarija 8.1
17 JAV 7.4
54-55 Lenkija 5.9
71-74 Estija 5.1
81-82 Latvija 4.7
83 Lietuva 4.6
84-86 Rusija 4.4

Taigi mes kartu su danais esame ES nariais, mūsų ekonomika sparčiai auga, pagal BVP kiekį vienam gyventojui (PPS standartais) 2007 metais esame pasiekę 61.6 proc. ES vidurkio lygį (Danijoje – 126 proc. ES vidurkio), tačiau iš tyrimo duomenų susidaro vaizdas, kad danai yra žymiai laimingesni nei mes.

Taigi nors Lietuva yra ES narė, bet pagal žmonių savijautą esame visiškai nenutolę nuo Rusijos ir kelias link daniško laimingo gyvenimo yra tolimas ir kol kas sunkiai suvokiamas.

Be abejo žmonių laimingas gyvenimas priklauso ir nuo žmonių mąstymo tradicijos, mentaliteto specifikos, nuo kiekvieno žmogaus individualios situacijos ir atrodytų tikrai ne valstybės valdžia turėtų rūpintis žmogaus laimingu gyvenimu, tačiau nepalieka ramybėje klausimas - ar tikrai negalima būtų matuoti valstybės valdžios veiklos pasiekimų, matuojant ne tik BVP augimą, infliacijos mažumą, bet ir įvertinant žmonių pasitenkinimą savo gyvenimu toje valstybėje. Juk mūsų gyvenimą gali labai stipriai apkartinti tie dalykai, su kuriais susiduriame kasdienybėje ir kurie labai stipriai priklauso nuo valdžios pastangų: biurokratai ir valdininkai, eilės ligoninėse, gatvių kamščiai, dėl ko vakarais atimamos valandos iš tėvų bendravimo su vaikais. Ir šių reikalų neišmatuosi, matuodamas vien tik BVP.

Radęs tokį mane nustebinusį faktą, kad laimingiausiai gyvena danai, nutariau pasidomėti, kas sudaro šią daniško laimingo gyvenimo formulę, kitaip sakant kaip tvarkomos įvairios Danijos gyvenimo sritys, kurios priklauso ir nuo valdžios veiklos.

Labai greitai paaiškėjo, kad daugelyje gyvenimo sričių Danijos valdžia paprasčiausiai geriau ir paprasčiau tvarkosi.

Štai kiekvienais metais Pasaulio Bankas atlieka verslo sąlygų įvairiose šalyse tyrimus, garsiąją “Doing Business” palyginamąją analizę. Pagal paskutinę iš tokių analizių “Doing Business 2008” Danija yra 5 –je vietoje pasaulyje (geriausia Europoje), Lietuva yra 26 vietoje.

1. Singapūras
2. Naujoji Zelandija
3. Jungtinės Valstijos
5. Danija
16. Šveicarija
17. Estija
20. Vokietija
22. Latvija
26. Lietuva

Toks rezultatas yra pakankamai stebinantis, nes danus iki šiol visada įsivaizduodavau kaip dalį socialdemokratiškai sureguliuotos Skandinavijos, kurioje ir verslas turėtų būti socialdemokratiškai biurokratiškai suvaržytas. Tuo tarpu šiame tyrime atliktas darbo rinkos reguliavimo palyginimas dar labiau apstulbina, - pasirodo Danija turi vieną lanksčiausių darbo rinkų reglamentų ir yra 10 vietoje pasaulyje, kai Lietuva tuo tarpu yra tik 124 vietoje. Pagal leidimų ir licenzijų naštą verslui Danija yra 6 vietoje, Lietuva yra 57 vietoje.

Taigi, kaip nebūtų keista - Danija, ją lyginant su Lietuva, yra žymiai liberalesnė ir dinamiškesnė.

Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo (World Economy Forum(WEF)) atliekamą pasaulio šalių konkurencingumo indekso (Global Compettivness Index) matavimą, 2007-2008 m. Danija yra 3 vietoje, Lietuva yra 38 vietoje.

Eilės Nr. Šalis Indeksas
1 JAV 5.67
2 Šveicarija 5.62
3 Danija 5.55
4 Švedija 5.54
27 Estija 4.74
38 Lietuva 4.49

Pagal WEF specializuotus tyrimus atskirose srityse vėl galime matyti kuo Danija ypatingai skiriasi nuo Lietuvos. Pvz. pagal aukštojo išsilavinimo lygį: Danija – 8 vietoje, Lietuva – 44 vietoje; pagal valstybių institucijų išsivystymą: Danija – 2 vietoje, Lietuva - 58 vietoje.

Na ir pagaliau, galime palyginti integralų valdžios santykių su visuomene faktorių – tai korupcijos indeksą. Pagal paskutinį 2007 metų Transparency International korupcijos indekso tyrimą Danija su 9.4 balais yra pasaulyje pirmoje vietoje pagal korupcijos mažumą, Lietuva su 4.8 balais yra 51 vietoje.

Ir paskutinis dalykas – tai valdžios viešųjų paslaugų apimtis, kurią galime matuoti valstybės išlaidų santykio su šalies BVP dydžiu. Lietuvoje šis santykis siekia 33.4 proc., Danijoje – 51 proc.

Kaip rašo žymiausi Lietuvos ekonomistai E.Vilkas, G.Nausėda, R.Kuodis ir kt. Ilgalaikėje valstybės ūkio plėtros strategijoje tokia Lietuvos viešųjų finansų būklė reiškia, kad valdžia negali tinkamai finansuoti tų viešųjų funkcijų, kurias ji bando atlikti, ir todėl tokios viešųjų paslaugų sistemos, kaip švietimas, sveikatos apsauga, policija palaipsniui “degraduoja”. Valdžia Lietuvoje bando vykdyti tiek pat funkcijų kaip ir valdžia Danijoje, bet tam skiria santykinai beveik 40 proc. mažesnę savo ekonominio pyrago dalį. Tėvai, kuriems Lietuvoje reikia leisti savo vaikus į degraduojančią mokyklą, ar vaikai, kuriems reikia savo tėvus gydyti degraduojančiose ligoninėse, tikrai negali pasakyti, kad jie gyvena gerai ir laimingai.

Taigi, Danijos laimės formulė, kurią įgyvendina Danijos valdžia, yra paprasta:
- liberalios, dinamiškos verslo sąlygos, įskaitant ir lanksčią darbo rinką;
- inovatyvi globali ekonomika;
- skaidri ir efektyvi valdžia;
- tinkamai finansuojamos gerovės valstybės viešosios funkcijos;

Todėl į klausimą, - kada ir Lietuvoje gyvensime gerai, arba kitaip sakant, kada ir Lietuvoje gyvensime taip laimingai, kaip gyvenama Danijoje, galime atsakyti labai paprastai, - tada kai įgyvendinsime Danijos laimės formulę – verslo sąlygose, darbo rinkoje, globalioje ekonomikoje, sukūrę skaidrią ir efektyvią valdžią ir sugebėdami tinkamai finansuoti gerovės valstybės viešąsias funkcijas.

Kaip tą geriau padaryti, galime diskutuoti ir ginčytis, bet akivaizdu, kad jeigu to nepadarysime, jeigu kad ir smulkmenose nesugebėsime siekti geriausios, dinamiškiausios tvarkos, jeigu nesistengsime kopijuoti kitų šalių patirties ten, kur galime rasti geriausios patirties, kad ir matomos toje pačioje Danijoje, tai dar ilgai nepasieksime to daniško laimės žiburio.

O jo siekti tikrai yra verta. Nes pagal tą patį pasaulinį laimės indekso matavimą galime atrasti, kad Danijos gyventojai laimingai gyvena vidutiniškai 62.7 metų iš savo pragyvenamų 72.6 metų, tuo tarpu Lietuvoje laimingai gyvename tik 33.2 metų iš pragyvenamų 71.9 metų. Taigi danai per savo pragyventą gyvenimą tik maždaug dešimt metų nejaučia (ar nebejaučia) laimės pojūčio, tuo tarpu mes sugebame daugiau kaip pusę savo gyvenimo praleisti, jausdamiesi nelaimingais.

Taigi - ar politikos tikslu Lietuvoje galėtų tapti ne tik BVP augimas, bet ir laimės indekso augimas – galime ginčytis. Bet kad visiems mums reikia ieškoti laimingo gyvenimo Lietuvoje formulės, ir kad turime ieškoti, ką valdžia turi daryti kitaip, kad žmonėms gyventi gera būtų ir Lietuvoje, kad žmonės būtų laimingi gyvendami Lietuvoje, o ne vien tik Danijoje ar Airijoje, - tai yra akivaizdu. Nes gerai gyvensime ne tik tada, kai išmoksime gerai dirbti, bet ir tada, kai išmoksime džiaugtis gyvenimu, džiaugtis savo šeima, savo draugais ar kaimynais. Ir kai valdžia mums netrukdys tai daryti. O gal net ir padės...