Audronius Ažubalis: Korupcijos ištakos Lietuvos valstybinėse institucijose

Pasisakyme apie korupcijos ištakas Lietuvos valstybinėse institucijose norėčiau apsistoti ties viena jų – užsienio reikalų ministerija – nauja institucija, sukurta po Nepriklausomybės atkūrimo.

Atrodytų, kad rašant ant švaraus popieriaus lapo, tai yra, kuriant naują instituciją, buvo visos galimybės sukurti valstybinį organizmą, kuriame nesijaustų senojo sovietinio raugo: cinizmo, protekcionizmo, neformalių klanų susidarymo, kurie veda link neformalių grupinių interesų tenkinimo ir tuo pačiu kelia grėsmę valstybės saugumui.

Deja, iš anksto buvo paimta „teisinga gaida“ ir buvusios sovietinės taip vadinamos LTSR „Užsienio reikalų ministerijos“ pareigūnai, sovietinės nomenklatūros vaikai ir vaikaičiai, kai kurie iš jų baigusieji sovietinių diplomatų kalves, tapo jaunosios Lietuvos diplomatijos gvardija. Geriausias tokio gimininio/partinio įdarbinimo pavyzdys - dabartinio jaunojo „frontininko“ Algirdo Paleckio, siūlančio žiniasklaidos nacionalizaciją ir besididžiuojančio ikikarinės Lietuvos Nepriklausomybės duobkasiais ir kolaborantais, darbas Užsienio reikalų ministerijoje. Kas ir kaip galėjo tokį homo sovieticus įdarbinti šioje ministerijoje? Ar galima iš tokių diplomatų tikėtis nuoširdaus darbo, na kad ir siekiant įgyvendinti okupacijos žalos atlyginimo įstatymą, jei jam okupacija nebuvo okupacija? Na, o ankstesnis darbas LKP CK tapo tiesiog asmens lojalumą ir profesionalumą liudijančia ir būtina daugumos naujųjų Nepriklausomos Lietuvos ambasadorių žyme.

Antra vertus, atsikūrusios Lietuvos ministerijos vadovai, kurdami tokią sistemą, taip pat nepamiršo savo atžalų: kam darbas Užsienio reikalų ministerijoje, kam atašė pareigos Briuselyje.

Natūraliai gali kilti klausimas – ką bendro su korupcija turi ši sovietinės nomenklatūros stiliumi sukurtos institucijos charakteristika?

Atsakymas toks: ydingu stiliumi sukurta institucija pagimdė naująją grupę „draugų“, tarpusavyje susijusią neformaliais ryšiais, per kuriuos buvo realizuojami ar yra bandomi realizuoti vienokie ar kitokie interesai. Kai kurie faktai, kaip žinome iš Seimo komisijos VSD veiklai tirti medžiagos, liudija, kad aukščiausi valstybės tarnautojų postai buvo dalijami konsultuojantis su įtakingomis verslo grupėmis, kurių veikla ne visada atitinka valstybės interesus. Dar daugiau: paskutiniai įvykiai rodo, jog dabartinė diplomatų skyrimo procedūra neužkerta kelio tarnyboje atsidurti asmenims, kurių reputacija ir lojalumas valstybei abejotini. Diplomatinėje tarnyboje įvairių politinių ir, kas žino – korupcinių susitarimų pagrindu atsidūrė asmenys su, kaip sako ministras P.Vaitiekūnas, „jautria praeitimi“.

Paprastai kalbant, tai – žmonės, turėję ryšių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tačiau nepraėję Liustracijos komisijos, o, pasak kai kurių liudytojų, liustraciją „praėję“ buvusio VSD generalinio direktoriaus kabinete. Jei tai pasitvirtintų, tai reikštų ne tik tai, kad su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais dirba žmonės, kurių lojalumas valstybei nepatikrintas, bet ir tai, kad tokie žmonės tampa visiškai priklausomi nuo vieno ar kito juos rėmusio klano malonės. Istorija teikia daug pavyzdžių, kaip tokie žmonės gali būti panaudoti. Tačiau baisiausia yra tai, kad visa tai stebi sąžiningi jaunieji diplomatai, atėję dirbti ir tarnauti valstybei iš idealistinių paskatų. Jiems belieka du keliai – tylėti ir susitaikant tapti šio žaidimo dalyviais arba palikti šią tarnybą.

Taigi vyksta jaunosios diplomatų kartos dvasinis prievartavimas, kai jie verčiami dirbti su kad ir neseniai užsienio reikalų ministro patarėju įdarbintu asmeniu, kurį kiek anksčiau to paties ministro sudaryta speciali tyrimo komisija dėl jo labai abejotino elgesio pasiūlė prieš laiką atšaukti iš darbo užsienio ambasadoje (kas ir buvo padaryta). Tačiau po mėnesio kito šis asmuo vėl buvo priimtas į Užsienio reikalų ministeriją ministro P.Vaitiekūno patarėju. Taip išplaunamos visuomenės vertybės – valstybės pamatas.

Iš jaunųjų diplomatų daromi cinikai – raskolnikovai – viskas galima, viskas leistina žmogui, neva vertesniam nei kitas. Ir štai rezultatai – dabar stebime dažnus diplomatų atsisakymus vykti dirbti į „neprestižines“ valstybes, o jei ir sutinkama vykti, reikalaujama papildomų „paskatinimų“ – pirmalaikio diplomatinio rango suteikimo, ir panašiai. Pareigingumas, lojalumas valstybei dingsta, lieka ciniškas savo naudos siekimas.

Taigi turėjusi būti iš esmės nauja tiek principais, tiek struktūra ir dvasia institucija, Užsienio reikalų ministerija netapo. To šaknys – praeityje, kuri įsikūnijo politinėje partijoje, keitusioje savo pavadinimus nuo TSKP į LKP, iš LKP į LDDP, vėliau į LSDP, bet nekeitusioje esmės.

Taigi ką turėtume daryti? Pirmiausia – keisti esmines diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatas, o tokiam žingsniui užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros atstovai įnirtingai priešinasi.

Todėl mes už tai, kad Lietuvos diplomatinių atstovų skyrimo procedūros būtų kuo skaidresnės. Vienu svarbiausių uždavinių laikome rotacijos principo diplomatinėje tarnyboje įtvirtinimą. Rotacijos principo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje atkūrimas – esminis principas „skaidrinant“ paskyrimus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, darant ją efektyvesne. Neturi būti taip, kad vieni 12-13 metų negrįžta į Lietuvą iš užsienio – ambasadoriauja, o kiti – irgi nepamainomi – sėdi Tėvynėje ir kažką strateguoja. Turime pasiekti, kad skiriant diplomatiniu atstovu asmenį, Seimas, o ne tik Prezidentas, premjeras ar užsienio reikalų ministras gautų išsamią informaciją apie kandidatą. Šiuo metu VSD atsisako teikti tokią informaciją Seimo užsienio reikalų komitetui, nors įstatymas juos ir įpareigoja. Aišku, kad be aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paramos VSD negalėtų Seimo ignoruoti. Kaip ir užsienio reikalų ministerija negalėtų ignoruoti Seimo nuomonės apie susikompromitavusius asmenis, kuriuos jie išdrįsta siūlyti Seimo užsienio reikalų komitetui tvirtinti ambasadoriais. Prisiminkime Edmino Bagdono ir Romualdo Kozyrovičiaus skyrimo ambasadoriais istorijas. Todėl čia būtinas tvirtas visuomenės palaikymas.

Taip pat turime sukurti LR diplomatų profesinio tobulinimo sistemą tam, kad turėtume stiprų aukšto rango diplomatų rezervą, pasiruošusį bet kuriuo metu deramai atstovauti Lietuvos valstybę, kad daugiau negirdėtume, jog skiriame tą ar kitą asmenį todėl, kad jis čia – Lietuvoje – niekam tinkamas, ar kad jis turi statybininko profesiją, o ten kaip tik statome ambasadą.

Taigi dešiniosios koalicijos – Tėvynės sąjungos ir kitų dešiniųjų jėgų, kurios, tikiu, laimės rinkimus, laukia didelis darbas, kuriant gerą, teisingą, efektyvią valstybės valdymo sistemą. Tuo pačiu – ir pertvarkant Lietuvos diplomatinę tarnybą, kad ji taptų skaidri, efektyvi ir tik valstybės interesams tarnaujanti institucija.