Konferencija „Korupcija Lietuvoje. Kas kaltas ir ką daryti?“

Gerbiamieji,

suvokdami korupciją, kaip ypatingą bėdą trukdančią šaliai sparčiau judėti į priekį bei nuodijančią mūsų kasdienį gyvenimą, matydami visišką valdančiosios politinės daugumos valios stygių spręsti susikaupusias problemas šioje srityje, kviečiame Jus visus drauge aptarti nesąžiningos politikos bei korupcijos apraiškas valstybės institucijose Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos“ konferencijoje „Korupcija Lietuvoje. Kas kaltas ir ką daryti?“.

Konferencijoje ne tik aptarsime opiausias problemas, bet tikimės sutarti ir dėl neatideliotinų veiksmų.

Konferencija vyks š. m. vasario 29 d. (penktadienį) 16 val. Klaipėdos universiteto salėje Aula Magne korpuse, Herkaus Manto g. 84, Klaipėda.

Konferencijoje kalbės Andrius Kubilius, Rimantas Dagys, Arvydas Anušauskas, Artūras Šulcas, Edvardas Šalkauskas, Erlandas Paplauskis, Naglis Puteikis, Dainius Elertas ir kiti.

Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos“
Valstybės reikalų komitetas

10 Liberalų sąjūdžio siūlomų darbų padėčiai švietime pakeisti

1. Mokytojo profesijos prestižo stiprinimas
- 2008 – 2011 metais mokytojų mėnesio atlyginimai kasmet didinami ne mažiau kaip po 20%
- lankstesnis darbo santykių reglamentavimas
- mokyklų vadovų atlyginimų didinimas – tinkamas jiems tenkančios atsakomybės įvertinimas
- pedagogų rengimo sistemos reforma – mažiau, bet aukštesnės kvalifikacijos mokytojų

2. Mokyklų savarankiškumo didinimas
- mokyklos ūkio lėšų įtraukimas į mokinio krepšelį
- galimybių valdyti turimą turtą ir sąlygų užsidirbti teikiant papildomas paslaugas išplėtimas

3. Bendruomenių – socialinių partnerių, o ypač tėvų – vaidmens stiprinimas
- tėvai – pagrindiniai socialiniai partneriai ir švietimo sistemos užsakovai
- mokyklų bendruomenės pačios nustato mokytojų premijavimo sistemą

4. Pokyčiai ikimokykliniame ugdyme
- 2009-2012 m.m. dirbančiųjų ikimokyklinėse įstaigose atlyginimų didinimas kasmet po 20%
- palaipsnis ikimokyklinio ugdymo vaiko krepšelio įvedimas

5. Valstybinių ir nevalstybinių švietimo įstaigų veiklos ir finansavimo sąlygų suvienodinimas
- nevalstybinių švietimo įstaigų ūkio išlaidų biudžetinis finansavimas

6. Saulėlydis „popierizmui”n
- nepriklausomų ekspertų auditas, įvertinantis bendrojo lavinimo įstaigų administracijoms ir mokytojams privalomų pildyti dokumentų reikalingumą
- nuo 2009 m. rugsėjo „popierizmo” švietimo sistemoje sumažinimas ne mažiau nei 1/3

7. Pokyčiai neformaliajame ir papildomame ugdyme
- papildomojo ugdymo paslaugų įvairovės didinimas - modelio koregavimas,
orientuojantis į paslaugų teikėjų rato išplėtimą
- platesnis neformalaus ugdymo metodų taikymas formaliame švietime, papildomo ugdymo įstaigose
- papildomojo ugdymo krepšelio įdiegimas

8. Ugdymo turinio prioritetų formavimas ir įgyvendinimas➫
- ugdymo turinio derutinizacija ir aktualizavimas
- bendrojo lavinimo įstaigų ugdymo reikalavimų suderinimas su aukštojo mokslo sistema
- egzaminų reforma – „kalimo” mokymosi kultūros keitimas į įgūdžių ir gebėjimo tikrinimo

9. Lūžis ikimokyklinių ir bendrojo lavinimo įstaigų renovacijoje➫
- po 100 renovuotų darželių ir mokyklų per metus (atskira biudžeto eilutė). Visų pirma renovuojami švietimo įstaigų pastatai, po to – investicijos į aplinką.
- skaidri renovuojamų įstaigų atrankos ir pinigų skyrimo sistema

10. Saugi mokykla
- efektyviausių smurto ir patyčių prevencinių programų visose Lietuvos mokyklose sisteminis diegimas – pakankamas lėšų skyrimas
- išorinio fizinio mokyklų saugumo užtikrinimas

Vyriausybei nesusitvarkant dešinieji perima švietimo vadžias į savo rankas

Vasario 21 d. Kaune įvyko Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” surengta konferencija “Už švietimą, kuriantį Lietuvos ateitį”. Joje Tėvynės Sąjunga, atsakingai žvelgdama į valstybės raidą bei ateities perspektyvas ir prisiimdama už jas atsakomybę, kartu su Dešiniosios koalicijos partneriais pakvietė mokytojų profsąjungas deryboms dėl mokytojų atlyginimų didinimo, mokytojo profesijos prestižo kėlimo veiksmų plano bei kitų Lietuvos švietimo problemų sprendimo.

Pripažįstant susidariusią krizinę situaciją, renginyje buvo pristatyti Tėvynės Sąjungos ir Liberalų Sąjūdžio veiksmų ir priemonių planai siekiant išspręsti Lietuvos švietimo sistemai iškilusius iššūkius ir padaryti Lietuvos mokyklą ta vieta, kur gimsta valstybės ateitis.

“Suvokiame ypatingą švietimo svarbą valstybės ir visuomenės gyvenime, matome švietimo srities problemas ir sąstingį dabartinėje Lietuvoje. Matome, kad mokslo ir inovacijų srities stagnacija gresia valstybės ateities konkurencingumui”, - teigė Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius.

Konferencijos prelegentai išreiškė susirūpinimą aukštojo mokslo padėtimi ir didėjančiu Lietuvos universitetų atsilikimu ne tik nuo pasaulio ir Europos, bet ir nuo regiono aukštųjų mokyklų lygio.

“Yra dvi problemų sprendimo strategijos: viena – skylių kaišymas ir trepsenimas vietoje, kaip daro dabartinė Vyriausybė, o antra – aiškiai įvardinti tas problemas ir numatyti ryžtingus jų sprendimo būdus. Tą mes ir ruošiamės daryti”, - teigė dr. Mantas Adomėnas, skaitęs pranešimą tema “Kaip gelbėti Lietuvos mokyklą”.

Pabrėžtas pasiryžimas padaryti viską, kad Dešiniąją koaliciją sudarančių partijų – Tėvynės Sąjungos ir Liberalų Sąjūdžio - pradėta aukštojo mokslo reforma nesustotų pusiaukelėje ir duotų kaip įmanoma greitesnių vaisių.

Konferencijoje kalbėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. habil. dr. Zigmas Lydeka, doc.dr.Bronė Narkevičienė, dr. Aleksandras Abišala, dr. Ramūnas Valiokas, Algis Kašėta ir kiti.

Konferencija "Už švietimą, kuriantį valstybės ateitį"

Gerbiamieji,

suvokdami ypatingą švietimo svarbą valstybės ir visuomenės gyvenime, matydami švietimo srities problemas ir sąstingį dabartinėje Lietuvoje, kviečiame Jus visus drauge aptarti švietimo reikalus Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos“ konferencijoje „Už švietimą, kuriantį valstybės ateitį“.

Konferencijoje aptarsime tiek mokyklai kylančius iššūkius ir jų
sprendimus, tiek aukštojo mokslo reformos reikalus, tiek vertybių ugdymo uždavinius.

Konferencija vyks š. m. vasario 21 d. (ketvirtadienį) 16 val. Kauno
Karininkų ramovėje, Mickevičiaus g. 19, Kaunas.

Konferencijoje kalbės Andrius Kubilius, Zigmas Lydeka, Bronė Narkevičienė, Aleksandras Abišala, Ramūnas Valiokas, Mantas Adomėnas ir kiti.

Detalią konferencijos programą paskelbsime netrukus artimiausiu metu. Maloniai prašome pranešti apie savo dalyvavimą Vitai Tatarinavičiūtei, el. paštu: informacija@koalicijavardan.lt arba mob. tel. 8 686 67806.


Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos“
Visuomenės ir žmogaus reikalų komitetas

Gitanas Nausėda: Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės ?

Pirmiausia verta apskritai panagrinėti, kas yra visuomenės gerovė, gerbūvis. Pastarasis žodis yra sudurtinis iš žodžių „gera“ ir „būti“, t.y. gera būti arba gera gyventi. Aišku, gerovės samprata turi įvairias išraiškas – materialinė gerovė, dvasinė gerovė ir pan. Būtų pernelyg tiesmuka ir paviršutiniška traktuoti net ir materialinę gerovę tik pagal BVP vienam gyventojui dydį arba vidutinį darbo užmokesčio lygį. Šiuo požiūriu Lietuvos situacija yra toli gražu ne iš blogiausių. Vis dėlto pastaraisiais metais užfiksuotas įspūdingas abiejų rodiklių didėjimas, deja, nesumažino socialinės įtampos visuomenėje, nepritildė kalbų apie tai, kad Lietuvoje gera gyventi tik išrinktiesiems, apie tai, jog sparčiai kylantis „ekonominis pyragas“ padalijamas netolygiai, skriaudžiant ypač jo stokojantiems valstybės piliečiams.

Tai išryškina sukuriamo bendrojo vidaus produkto „teisingo“ paskirstymo dimensijos reikšmę. Žmonėms svarbu ne tik tai, kad jų atlyginimas šiek tiek padidėja – jie atkreipia dėmesį ir į tai, jog verslininkų, kuriems jie dirba, pajamos auga daug sparčiau, taip pat jie mato, kad valstybės valdininkai iššvaisto arba paima kaip kyšius daugiamilijonines sumas, iš kurių keletą mėnesių ar net metų galėtų gyventi ištisi kaimai ar net miesteliai. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus vertina savo materialinę būklę ne tik statiškai, bet ir lygindamas ją su kitų žmonių ar jų grupių gerbūvio pokyčiais. Socialinį nepasitenkinimą ir net krizes nebūtinai išprovokuoja tam tikrų visuomenės grupių pajamų stagnacija – ją gali lemti ir spartesnis kitų visuomenės grupių materialinės padėties gerėjimas.

Ūkiškai samprotaujantis žmogus pasakytų – ką jis čia šneka - Lietuvos darbo rinka yra liberalizuota ir darbo jėgos kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis, taigi valstybė neturėtų kištis į šį objektyvų procesą. Ši triviali ekonominė tiesa egzistuoja, tačiau ne be išlygų. Esama specifinių darbo rinkos sektorių, kuriuose ekonominiai dėsniai veikia netobulai arba iš dalies. Kalbu apie mokytojus, sveikatos apsaugos darbuotojus, policijos pareigūnus ir t.t. Neracionaliai veikianti valdžia gali metų metais ignoruoti realijas ir laikyti šias valstybės tarnautojų kategorijas badmiriavimo būklės, ciniškai galvodama, jog dėl savo specifinio išsilavinimo ir profesinės patirties šie žmonės turi ribotą galimybę pasirinkti. Tačiau kartkartėmis jie vis dėlto yra priversti rinktis visiškai kitokį darbo pobūdį, nes tiesiog nori valgyti ir apsirengti. Tuomet visuomenė patiria dvejopą žalą. Viena vertus, vėjais nueina valstybės lėšos, panaudotos minėtiems specialistams išugdyti, kurie kartą išėję iš savo luomo dažniausiai nebegrįžta ir nebesiima buvusios profesijos, Antra vertus, praradus kvalifikuotus ir patyrusius darbuotojus dramatiškai kenčia viešųjų paslaugų kokybė.

Su visuomenės gerove yra glaudžiai susijęs ir gyvenimo kokybės terminas. Gyvenimo kokybė nėra individo būsena, tai veikiau socialinė kategorija. Štai kodėl aš netikiu, kad saujelė asmenų gali susikurti aukščiausio lygio gyvenimo kokybę, kai visa šalis skendi skurde. Noriu pasakyti, kad materialinis turtas yra svarbus, tačiau ne vienintelis gyvenimo kokybės kriterijus. Kokia čia kokybė, kai turtingieji priversti apsitverti aukštomis tvoromis, gyventi rezervatuose, bijo leisti į mokyklą savo vaikus, išleidžia didžiulius pinigus apsaugai, priversti mokėti duokles ir kyšius valdininkams ir, tais retais momentais, kai patenka į viešumą, yra priversti atremti piktus ir įtarius žmonių žvilgsnius ?

Privačios iniciatyvos laisvė buvo ir tebėra varomoji viso ūkio pažangos jėga. Tačiau artėjant prie dvidešimtojo Nepriklausomybės gimtadienio, vis labiau matome, kaip didžiojo verslo ir valdžios bendrabūvis įgyja iškreiptas formas. Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, kai valstybę atstovaujantis aukštas pareigūnas vienoje viešoje diskusijoje ėmė atvirai ir aistringai advokatauti privataus kapitalo bendrovei, su kuria jis privalėjo vesti derybas gyvybiniais visai Lietuvai klausimais. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nebejuto, kad jau atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir gina kieno nori, bet ne valstybės interesus.

Laisvė nereiškia, kad verslas privalo suaugti su valdžia. Tai labai pavojinga jau vien dėl to, kad koncentracijos procesų išdavoje darbinį kontaktą su valdžia pajėgs užmegzti tik didieji „banginiai“, tuo tarpu mažieji ir vidutiniai verslininkai liks valdžios dėmesio periferijoje. Kyla pavojus, kad valdžia ir didysis verslas bendradarbiaus ne tik smulkiųjų ir verslininkų, bet ir likusios visuomenės sąskaita. Kas be ko, čia lemiamos reikšmės įgyja partijų finansavimo mechanizmas, kuris yra vienas iš svarbiausių valdžios ir verslo interesų atskyrimo svertų.

Verslas verslui nelygu. Žvelgiant istoriškai arba chronologiškai, verslo kultūra Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais patyrė metamorfozę.

1990-1995 metai buvo visuotinio „pinigų darymo“ laikotarpis, kai nutilo mūzos, prislopo mokslininkų ir intelektualų balsai, o vietoje to įsiviešpatavo metalų verslas, valstybinių įmonių privatizavimas ir investicinių čekių supirkimas. Visi rūpinosi tik savimi, tuo tarpu valstybė kai kurių laukinio kapitalizmo „ideologų“, pvz., liūdnai pagarsėjusio Arvydo Stašaičio, buvo paskelbta nereikalinga atgyvena, kuri renka mokesčius ir trukdo verslui. Taip jau supuolė, kad tuo metu dramatiškai smuko BVP, taigi nebuvo ir objektyvių prielaidų sunkiai besiverčiančių žmonių gyvenimui pagerinti. Galima teigti, kad pirminės privatizacijos metu įvyko esminis turto persiskirstymas, kai pusvelčiui supirkę investicinius čekius ir pigiai privatizavę valstybines įmones, daug verslininkų materialiniu požiūriu aukštai iškilo kitų visuomenės narių atžvilgiu.

1995-1996 metais susidūrėme su itin skausmingu reiškiniu – komercinių bankų krize. Jau prieš tai žlugo keliolika nelegaliai veikusių kredito įstaigų, nusinešusių ne vieną milijoną litų indėlininkų pinigų. Kaip taisyklė, pinigus praradusieji indėlininkai nebuvo turtuoliai, veikiau atvirkščiai, ilgus dešimtmečius santaupas po kruopelytę kaupę žmonės. Kadangi indėlių draudimo sistema tuo metu dar neveikė, įvyko dar vienas turto persiskirstymas tik, deja, ir vėl mažas pajamas gaunančiųjų nenaudai.

Per pastaruosius keliolika metų kito ir standartinio verslininko įvaizdis bei mentalitetas. Pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje vyravo vadinamasis „verslo kaubojaus“ tipas. Vėliau dėl kilusios Rusijos krizės daugeliui „verslo kaubojų“ buvo, taip sakant, nuleistas kraujas, todėl pamažu pradėjo formuotis kitoniškas, anot Michailo Lermontovo, šių laikų didvyris. Ilgainiui verslininkai perėjo į vadinamųjų „krakmolytų apykaklių“ kategoriją. Atitinkamai keitėsi ir kokybiniai reikalavimai verslininkui. „Verslo kaubojams“ būtinos savybės – geri ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos verslininkais ir funkcionieriais, sugebėjimas rizikuoti asmenine gerove ir net gyvybe – Rusijos krizės laikotarpiu tapo ne tokios aktualios. Tuo metu labiausiai reikėjo lankstumo ir ryžto tiek gelbėjant senąjį verslą - atleidžiant darbuotojus, nutraukiant ryšius su nepatikimais partneriais -, tiek ir renkantis naują, nepažįstamą veiklą. Persiorientuojant iš NVS į ES rinką, teko skubiai mokytis šiuolaikiškos verslo specifikos ir užsienio kalbų. Nuostabu, kiek mažai laiko reikėjo šiam kokybiniam šuoliui – dabar jau būtų daug sunkiau iš pažiūros atskirti Vakarų Europos ir Lietuvos verslininką.


Žinoma, verslo „kaubojaus“ tipažui nesvarbus socialinis gyvenimo kokybės aspektas. Pamedžiojęs ir nugirdęs bei apkvaitinęs indėnus vienose prerijose, jie gali nusibastyti į kitas ir ten pakartoti tą patį. Lietuvą mes teturime tik vieną Todėl būtų nedovanotina klaida mūsų naujiesiems verslo banginiams bei oligarchams elgtis taip kaip tie kaubojai. Šiandien, kvailindami jaunimą pigiomis televizijos laidomis ir šou, sukurdami iliuziją, kad šioje laisvoje visuomenėje viskas galima ir leidžiama, jie rizikuoja išsiauginti mankurtų ir hedonistų armiją, kuri rytoj poryt neleis ramiai gyventi jų vaikams ir anūkams. Vienas bičiulis paprieštaravo man – nejaugi aš galvoju, kad tie turtingi vaikinai sieja savo gyvenimą su Lietuva, juk ateityje jų gyvenamoji vieta jau bus ne Vilnius, o Barselona, Nikosija ar Berlynas - Londonas taps jiems per brangus dėl ten įsitvirtinančių rusų oligarchų ? Galvoju, kad taip vis dėlto neatsitiks – ateina laikas, kai vyresnio amžiaus verslininkai pamažu perleidžia verslą savo palikuonims, tačiau jo neparduoda ir Lietuvos nepalieka.

Verslas taps civilizuotas ne tik išorine išvaizda, bet ir savo turiniu tik tada, kai įsisąmonins „socialinės atsakomybės“ sąvoką. Iš pradžių mes kalbėjome apie ją nedrąsiai, tartum kažko gėdydamiesi. Pastaruoju metu ši sąvoka tampa vis populiaresnė ir natūralesnė mūsų kasdieniniame leksikone. Viena vertus, tai pasekmės to, kad Lietuvoje veikia jau nemažai solidžių tarptautinių kompanijų, kurioms ši sąvoka nėra tuščias žodžių darinys ir kurios norėtų Lietuvoje ne tik uždirbti pelno, bet ir perkelti tam tikrus joms įprastus verslo kultūros elementus. Antra vertus, tai ko gero pragmatinių tikslų padiktuota atsakomybė – rūpinimasis visuomene tam, kad ji nedegraduotų ir netrukdytų plėtoti verslo. Tačiau labai tikiuosi, kad po keleto metų ar dešimtmečio geri darbai aplinkiniams ir visuomenei bus daromi ne tam, kad pasireklamuoti ar, baiminantis, kad įtūžusi minia nenušluotų nuo žemės paviršiaus, geri darbai bus daromi dar ir todėl, kad tiesiog gėda jų nedaryti, jei leidžia lėšos ir galimybės.

Dabar pakalbėkime į valstybės indėlį į visuomenės arba visuotinės gerovės modelio kūrimą ir socialinės atsakomybės ugdymą. Būtų didžiulė klaida manyti, kad valstybė gali palikti šį procesą savieigai.

Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, diskusija dėl gerovės valstybės sukūrimo Lietuvoje buvo intensyviausia Sąjūdžio laikais. Prisiminkime šviesaus atminimo profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus mintis apie Švedijos socializmo elementų perkėlimą į mūsų šalies dirvą, būtinybę kompensuoti prarastus rublinius indėlius lito įvedimo metu, diskusijas apie valstybės kaip nacionalinių pajamų perskirstytojo vaidmenį, siekiant tolygesnio turto „išsibarstymo“ visuomenėje. Tuo metu tokios idėjos leido žmonėms tvirčiau jausti vienas kito petį bei skatino ir taip stiprų Sąjūdžio pažadintą solidarumo jausmą.

Vėliau diskusijas dėl visuomenės gerovės ir solidarumo užgniaužė visuotinis „pinigų kalimo“ vajus ir mūsų laisvosios rinkos ideologų primityviai suvoktos Adamo Smito teorijos interpretavimas. Visuomenė „atomizavosi“, įsigaliojo principas „kiekvienas už save“. Be valstybės turto privatizavimo, kitas žmonių išsisluoksniavimo pagal turtinę padėtį etapas buvo Rusijos krizė. Ji smarkiai pakenkė šalies ekonomikai ir sužlugdė ne vieną šalies įmonę, sykiu sunaikindama ir joje buvusias darbo vietas. Valstybės iždas ir socialinio draudimo fondai stokodavo pakankamai įplaukų socialinėms išmokoms ir pensijoms išmokėti. Netrukus po Rusijos krizės priimamas moraliniu požiūriu gėdingas ir nekonstitucinis sprendimas nebemokėti pensijų dirbantiems pensininkams. Socialiniu aspektu pažeidžiamiausi visuomenės sluoksniai atsidūrė visiškame dugne, žemiau kurio buvo tik visiškas badas ir pavojus fizinei egzistencijai.

Padėtis nedaug tepagerėjo ir vėlesniais metais. Paradoksalu, tačiau didžiausių socialinių kontrastų ir konfliktų mes sulaukėme tuo metu, kai ekonomika keletą metų iš eilės augo vienais iš didžiausių tempų pasaulyje. Peršasi išvada – nepavyko sukurti institucinės sistemos, apsaugančios tas visuomenės grupės, kurių pajamos ir socialinės garantijos natūraliai yra linkusios „atsilikti“ nuo privataus sektoriaus pajamų ir pelno augimo tempo. Tai pirmiausia – mokytojai, sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai, pensininkai, nors šį sąrašą galima tęsti dar labai ilgai. Per pastarąjį dešimtmetį minėtųjų visuomenės grupių padėtis pablogėjo tiesiog dramatiškai, nors kiekvienais metais tvirtinant valstybės biudžetą buvo iškilmingai pabrėžiama jo socialinė orientacija, prioritetinis dėmesys švietimui, kultūrai ir sveikatos apsaugai. Esu įsitikinęs - bet kokios ateityje numatytos reformos bus pigi demagogija, kol valstybė nesustos ir negrąžins savo materialinės ir moralinės skolos didelį indėlį į jos plėtrą įnešusiems arba įnešantiems žmonėms.

Vis dėlto panagrinėkime konkrečias priežastis ir veiksnius, lėmusius, kad ekonomikos atsigavimo laikotarpis 2001-2007 m. neatnešė socialinio palengvėjimo ir nesudarė prielaidų visuotinės gerovės valstybei plėtotis. Kodėl ? Kaip dažniausiai būna, priežasčių yra daug. Jos yra tiek objektyvios, tiek subjektyvios. Sparčiai kylant ekonomikai, išryškėjo darbo jėgos trūkumas, tačiau kaip prieš keletą metų, taip ir dabar labiau ieškomi kvalifikuoti ir patyrę darbuotojai nei turintys žemą kvalifikacijos lygį. Todėl aukštesnės kvalifikacijos kategorijų darbuotojų atlyginimai auga sparčiau nei nekvalifikuotų jų kolegų. Daugelyje įmonių yra tokių pozicijų, kurios lemia viso kolektyvo veiklos sėkmę, todėl jas užimantiems žmonėms nešykštima mokėti iš tikrųjų didelio darbo užmokesčio, kai kada net sunku apčiuopti jo „lubas“.

Kita vertus, nemažos dalies žmonių materialinė padėtis priklauso nuo nacionalinio biudžeto arba socialinio draudimo fondo situacijos. Tai – valstybės tarnautojai, neįgalieji, pensininkai. Dažnai taip yra, kad ekonomikos atsigavimas iš pradžių paliečia privatų sektorių, tuo tarpu valstybės biudžetas „pajunta“ makroekonominės situacijos pagerėjimą tik su tam tikru pavėlavimu. Todėl netenka stebėtis, kad pirmoje šio dešimtmečio pusėje valstybinio sektoriaus tarnautojų atlyginimai ar pensijos akivaizdžiai nespėjo vytis „pabėgusių“ privataus sektoriaus pajamų ir atlyginimų. Ypač didelis atotrūkis susiklostė lyginant kai kurių verslo rūšių pelno ir atlyginimų dinamiką. Pelno norma ne vienoje klestinčioje įmonėje pasiekė 100 proc. ir daugiau, tuo tarpu algos joje didėjo vidutiniška visam ūkiui sparta.

Norint atsispirti vidutinės pensijos, minimalaus darbo užmokesčio lygio atsilikimui nuo vidutinio darbo užmokesčio plėtros, reikia tam tikrų saugiklių, garantuojančių pakankamai dažną šių dydžių peržiūrą, kuri priklausytų ne nuo politinės konjunktūros (socialinėms reikmėms valstybės finansiniai ištekliai dažniausiai panaudojami likutiniu principu arba artėjant rinkimams), o nuo kitų, objektyvesnių kriterijų. MMA didinimo klausimas yra svarstomas trišalėje taryboje, tačiau kartas nuo karto vykdomas šio klausimo svarstymas negarantuoja jo didėjimo, proporcingo vidutinio darbo užmokesčio augimo tempams.

Vienas iš metodų, garantuojančių adekvatų ekonomikos kilimui pensijų, MMA ir kitų rodiklių didėjimą, yra indeksavimas. Minėtosios pajamų rūšys gali būti indeksuojamos pagal infliacijos, vidutinio darbo užmokesčio augimo tempus ar pan. Vis dėlto indeksavimo atveju pensijų, MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis būtų viso labo tik „konservuojamas“ to paties lygio, tačiau nepavyktų jo padidinti. Tuo tarpu ne viena politinė jėga Lietuvoje pasisako už tai, kad, pavyzdžiui, vidutinė senatvės pensija pasiektų 60 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio lygio. Įgyvendinus šią svajonę šiandien, pensija vidutiniškai sudarytų beveik 900 Lt. Aišku, kad prie šio tikslo įmanoma artėti tik palaipsniui, tačiau tai įmanoma padaryti tik tada, jei vidutinė pensija bent keletą metų augtų sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis. Vargu ar pagyvenę rinkėjai gali pasikliauti gražiais partijų pažadais prieš rinkimus. Pernelyg daug lūkesčių praeityje buvo apvilta. Todėl būtina reikalauti iš rinkėjų palankumo siekiančių partijų įtvirtinti įsipareigojimus ir grafikus, kokiais tempais ir kokiais būdais tas 60 proc. orientyras bus pasiektas.

Spartaus MMA didinimo klausimas yra komplikuotesnis. Bet koks automatizmas ar beatodairiškas didinimas čia gali būti kenksmingas, kadangi MMA ir VDU santykis klostosi ne pagal maksimizavimo, o pagal optimizavimo kriterijų. Nuo MMA atitikimo susiklosčiusiai makroekonominei situacijai priklauso mažų ir vidutinių įmonių gebėjimas išlikti konkurencinėje kovoje, naujų darbo vietų kūrimo intensyvumas ir t.t. Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad MMA ir VDU santykis neturėtų pasiekti 50 proc., kadangi priešingu atveju ženkliai nukenčia darbdavio galimybės taikyti lanksčią darbo užmokesčio politiką ir diferencijuoti atlyginimus pagal darbuotojų kvalifikaciją ir jų indėlį į bendrus veiklos rezultatus. Jeigu klausytojams būtų įdomu, galėčiau pateikti žiupsnelį statistikos. Antai Lietuvoje šių metų pradžioje pakėlus MMA iki 800 Lt, MMA ir VDU santykis sudarė 41 proc., Airijoje – apie 50 proc., Nyderlanduose – 46 proc., Slovėnijoje – 44 proc., Jungtinėje Karalystėje – 38 proc., Lenkijoje – 35 proc., o JAV – tik 33 proc.

Kai kada pastangos kurti gerovės valstybę kyla iš priešingos pusės, siekiant tolygesnio pajamų ir turto pasiskirstymo mokesčių sistemos pagalba. Ne išimtis yra socialdemokratų pastaruoju metu pamėgta progresinių mokesčių idėja. Siūloma taikyti mažesnio GPM tarifą mažas pajamas gaunantiems žmonėms ir didinti jį daugiau uždirbantiems žmonėms. Pažymėtina, kad Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio sistema ir taip yra progresinė, nes ją garantuoja neapmokestinamasis pajamų dydis. Kuo sparčiau didinamas neapmokestinamas pajamų dydis, tuo geriau nepasiturintiems gyventojams, kadangi jų pajamos apmokestinamos mažesniu tarifu. Jei Lietuvoje NPD būtų toks pat kaip ir MMA, t.y. 800 Lt, išeitų, kad minimalią algą gaunantis žmogus sumokėtų valstybei lygiai 0 Lt GPM. Tuo tarpu 10000 Lt mėnesinį atlyginimą gaunančiam žmogui teiktų mokėti nemažai – atėmus iš 10000 Lt neapmokestinamus 800 Lt, likusi to žmogaus 9200 Lt pajamų „porcija“ būtų apmokestinama dabar galiojančiu 24 proc. tarifu.

Deja, Lietuvoje NPD šiuo metu yra tik 320 Lt. Maža to, Estija nustatė grafiką kaip ateinančius ketverius metus didins NPD po 250 estiškų kronų (apie 50 Lt), todėl NPD ūgtelės nuo 450 Lt šiais metais iki 660 Lt 2011 m. Ilgą laiką smarkiai atsilikinėję latviai per pastaruosius dvejus metus smarkiai pakėlė NPD ir jis dabar yra 390 Lt, t.y. gerokai didesnis nei Lietuvoje.

Taigi, kol NPD Lietuvoje yra „įšalęs“, siūlymai įvesti progresinius GPM tarifus atrodo gana demagogiškai – atrodo, kad norima tik padaryti stipresnį įspūdį rinkėjams dėl mokesčių progresijos, nors jos galima pasiekti kur kas mažesniais kaštais, t.y. didinant NPD ir nelaužant dabartinės paprastos ir skaidrios vieno pagrindinio tarifo mokesčių sistemos.

Dar vienas dalykas – kažkodėl socialdemokratų strėlės leidžiamos tik į darbo pajamas – politikams užkliūva tai, kad egzistuoja didelė iš samdomojo darbo gyvenančių žmonių pajamų diferenciacija. Tačiau ir mažam vaikui aišku, kad turtingiausi Lietuvos žmonės yra ne samdomieji darbuotojai, nesvarbu kokios fantastiškai aukštos kvalifikacijos jie bebūtų. Labiausiai pasiturinčiai gyvena verslu besiverčiantys žmonės. Tuo tarpu apie mokesčio už dividendus ar kapitalo vertės prieaugį, kuris sudaro 15 proc., padidinimą arba progresyviškumą kažkodėl niekas nekalba. Keista, atsižvelgiant į tai, kad socialdemokratai deklaruoja ginantys iš samdomojo darbo gyvenančių visuomenės narių interesus.

Negali sakyti, kad neieškoma ir kitų svertų mažai uždirbančiųjų padėčiai pagerinti. Viena iš pastaruoju metu dažniausiai diskutuojamų ir politikų labai mėgstamų priemonių – lengvatinių PVM tarifų konkrečioms prekių grupėms nustatymas. Praėjusią savaitę Seimas pritarė iniciatyvai apmokestinti lengvatiniu 5 proc. PVM tarifu daugelį daržovių, vaisių ir uogų. Iš pirmo žvilgsnio viskas logiška – mažiau pasiturintieji visuomenės nariai santykinai didesnę savo pajamų dalį išleidžia būtiniausiems pragyvenimo reikmenims, taigi ir vaisiams bei daržovėms įsigyti. Todėl mažesnis PVM tarifas sudarytų prielaidas jiems atpiginti ir pasitarnautų gerbūvio išlyginimui. Deja, gyvenime viskas daug sudėtingiau. Praktiniai tyrimai rodo, kad praeityje sumažinus PVM tarifą tam tikroms prekių grupėms, jų kainos prekybos taškuose arba visiškai nesumažėdavo, arba sumažėdavo tik laikinai ir mažesniu mastu nei buvo galima tikėtis. Taip yra todėl, kad didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gaudavo, tiksliau, pasiimdavo ne prekių ar paslaugų vartotojai, bet tokias prekes ir paslaugas teikiančios įmonės, konkrečiai mažmeninės prekybos tinklai. Išvada peršasi pati savaime – lengvatinio PVM tarifo taikymas nėra efektyviausias svertas prekių ir paslaugų kainoms mažinti, jų pasiūlai ir paklausai didinti. Šie tikslai gali būti pasiekti kitais būdais, pavyzdžiui, taikant tiesiogines pinigines išmokas toms gyventojų grupėms, kurioms jų labiausiai reikia. Bet kokia PVM ar kitokia mokesčių lengvata arba išlyga turi savo kainą – negautas biudžeto įplaukas. Jei mokesčių lengvatų nebūtų, tas įplaukas galima būtų panaudoti papildomoms išmokoms ir nepasiturinčiųjų materialinei gerovei kelti.

Vienas iš atitolinančių mus nuo gerovės valstybės idealo veiksnių yra infliacija. Infliacija negailestingai kerta pirmiausia per labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių gerbūvį, tuo tarpu kai kurie verslininkai gali iš jos net papildomai uždirbti. Taip yra neatsitiktinai – kainų kilimui sustiprėjus, o socialines išmokas, vidutinę pensiją, MMA peržiūrint panašiu reguliarumu, jas gaunantys žmonės realiai nukenčia ir yra priversti dar labiau susispausti. Įdomu tai, kad per pastarąjį dešimtmetį pajamų atotrūkis tarp daugiausia ir mažiausiai pasiturinčių visuomenės kategorijų vartojimo išlaidų buvo mažiausias 2003 m., tačiau nuo 2004 m., kai ėmė spartėti infliacijos tempai, šis atotrūkis ėmė smarkiai augti. Todėl prioritetinė ekonominės politikos orientacija į infliacijos mažinimą yra svarbi ne tik pati savaime arba kaip ekonomikos stabilizavimo priemonė – ji be kita ko yra ir esminis socialinės politikos ar gerovės valstybės kūrimo elementas.

Infliacija yra blogis ir gyventojų apmokestinimo požiūriu. Jei NPD auga lėčiau nei vidutinis darbo užmokestis, mūsų pajamos kasmet apkraunamos vis didesne mokesčių našta. 2006 metais vidutinį darbo užmokestį gaunantis žmogus Lietuvoje, atskaičiavus NPD, mokėjo 22,5 proc. pajamų mokestį, tuo tarpu 2008 metais jis būtų mokėjęs jau 23,4 proc. Šiai tendencijai padėjo atsispirti tik gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas nuo 27 proc. iki 24 proc.

Dažnokai mėgstu sakyti, kad dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų žmonės skiriasi vienu esminiu aspektu – požiūriu į pajamų sukūrimo ir paskirstymo pirmenybę. Kairieji pasisako už „ekonominio pyrago padalijimą ir perdalijimą, tuo tarpu dešinieji teigia, kad pyragą pirmiausia reikia „iškepti“, o vėliau padalinti ir perdalinti. Deja, ekonominio augimo ciklas jau baigiasi, pyragas iškeptas ir jau atvėso, tuo tarpu nacionalinių pajamų paskirstymas vis dar yra netolygus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia ir mažiausiai pasiturinčių visuomenės kategorijų (decilių) vartojimo išlaidos 2000 m. skyrėsi 7,9 karto, tuo tarpu 2006 m. – jau 8,9 karto. Šis rodiklis yra vienas iš populiariausių tarp ekonomistų, vertinančių konkrečios šalies artėjimą ar tolimą nuo gerovės valstybės standarto.

Praktinės politikos lygiu, per septyniolika Nepriklausomybės metų Lietuvoje neišryškėjo aiškios takoskyros tarp socialdemokratijos ir dešiniųjų (liberalų) ideologijos. Nors visada buvo jas atstovaujančios partijos, jų deklaracijos ir realūs darbai smarkiai skyrėsi. Antai Lietuvos socialdemokratų partija didžiąją savo buvimo valdžioje laiko dalį elgėsi kaip tipiška dešiniųjų partija, atstovaudama ne samdomųjų darbuotojų, o verslo ir net stambiojo verslo interesus ir, atvirkščiai, ilgus metus buvęs Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) premjeras G. Vagnorius veikiausiai buvo socialdemokratiškiausias iš visų Lietuvos premjerų. Tokia situacija įnešė nemažai sumaišties į partijų žemėlapį – dešiniosios partijos savo rinkimų programose keldavo tikslą kritikuoti socialdemokratų ekonomines ir socialines nuostatas, tačiau nelabai galėdavo tai padaryti, nes tos nuostatos ne itin skirdavosi nuo jų pačių pozicijos. Kitaip tariant, socialdemokratai de facto įgyvendindavo tai, ką dešinieji tik ketindavo įgyvendinti tuo atveju, jei būtų valdžioje. Pastaruoju metu atsiranda tam tikros tendencijos kairiojo politinio sparno pusėje, kurias būtų galima įvardinti kaip tikrosios kairiosios politikos paiešką. Tai – kitaminčių būrio ryškėjimas socialdemokratų stovykloje, prieštaringa, tačiau gana iškalbinga A. Paleckio veikla ir jo kairiojo „fronto“ vizija. Galiausiai tikrąsias socialdemokratines vertybes mėgina atstovauti Lietuvos socialdemokratų sąjunga, tačiau ji kol kas neturi tokio rinkėjų palaikymo, kuris leistų pretenduoti į Seimo mandatus. Prieš artėjančius Seimo rinkimus socialdemokratinės vertybės prisimintos ir Lietuvos socialdemokratų partijos valdymo hierarchijos viršūnėje.

Tokia dviprasmiška situacija trikdo ir rinkėją. Galvodamas, kad balsuoja už de jure kairiąją partiją, jis išsirenka de facto dešiniąją arba centro partiją. Vieną kitą kartą pasimokęs iš nesėkmių, rinkėjas apskritai nebetenka noro dalyvauti rinkimuose arba pasirenka partijas ne pagal jų deklaruojamas ideologijas, o pagal joms vadovaujančias asmenybes. Vis dažniau spjaunama ir į tai ir ieškoma tiesiog „gelbėtojų“, tuo tarpu mes puikiai žinome - jeigu gelbėtojų paklausa egzistuoja, visada atsiras ir pasiūla.

Taigi tenka liūdnai konstatuoti, kad politinė ir ekonominė laisvė Lietuvoje nepadėjo priartėti prie socialinės rinkos ekonomikos valstybės modelio. Kas be ko – mes turime ir viduriniosios klasės problemą. Vidurinė klasė Lietuvoje yra ne tvirtai susiformavusi visuomenės grupė, o siaura ir gana amorfiška žmonių kategorija, kuriuos sparti pastarųjų metų ekonomikos plėtra tartum ir „įmetė“ į vidutiniokų būrį, tačiau jie balansuoja tarp didžiulės tikimybės vėl nusiristi į nepasiturinčiųjų kategoriją ir labai menkos tikimybės užsiropšti dar aukščiau. Pažiūrėkime į tuos žmones – kaip taisyklė, tai vidutinės grandies valstybės tarnautojai, įvairių sričių profesionalai, vadybininkai, smulkieji ir vidutiniais verslininkai. Samdomuosius darbuotojus bet kuriuo metu gali „papjauti“ infliacija arba išaugusi paskolų našta, verslininkus gali išmesti iš rinkos konkurentai, valdžia arba pablogėjusi ekonomikos konjunktūra.

Visiškai akivaizdu, kad gerovės valstybės kūrimo ir teisingo nacionalinių pajamų paskirstymo klausimai bus artėjančių rinkimų diskusijų ašis. Žmonės turi teisę ir net, sakyčiau, privalo paklausti politikų, kodėl silpniausiems ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams Lietuvoje netapo gyventi geriau, nors ekonomika per metus išauga maždaug dešimtadaliu, o nacionalinio biudžeto pajamos – daugiau kaip 20 proc. Manau, kad į šias nuotaikas atsilieps ir kairiosios, ir dešiniosios partijos. Kairieji jau dabar mėgina patraukti elektorato dėmesį reanimuodami progresinių mokesčių planą. Juk niekas rimtai negalvoja, kad G. Kirkilas, išsitraukęs iš po skverno progresinius mokesčių idėją, sugebės ją įgyvendinti iki parlamento rinkimų. Ji tereikalinga tik kaip rinkiminis lozungas ar šūkis. Dešinieji, matyt, labiau akcentuos infliacijos mažinimo svarbą, tiesiogines išmokas konkrečioms gyventojų grupėms ir, galbūt, tolesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimą. Neatmestinas ir siūlymas sparčiau kelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, pasinaudojant Latvijos ir Estijos pavyzdžiais.

Privalome suprasti, kad visuotinės gerovės valstybės sukūrimas yra ne romantiniai svaičiojimai, o ilgalaikės valstybingumo ir Nepriklausomybės egzistencijos pagrindas. Nesame Trečiojo pasaulio valstybė, kurioje stabilumą galima palaikyti automatais ar tvirta diktatoriaus ranka. Stabilumą gali palaikyti tik didžiosios visuomenės įsitikinimas, kad ji yra pakviesta prie ekonominių ir kultūrinių gėrybių kūrimo ir paskirstymo stalo.
Prisiminkime - 1991 m. sausį žmonės savo krūtine gynė nuo priešo tankų tiek savo VALSTYBĘ, tiek savo išrinktą VALDŽIĄ. O ar dabar galime to tikėtis ? Vargu ... Mūsų sąmonėje valdžia ir valstybė arba Tėvynė atsiskyrė, susvetimėjo. Žmonės galvoja – kodėl aš turėčiau ginti ar aukotis dėl tų, apsivogusių, nuvylusių. Liko tik vienas žingsnis iki tragedijos – kai nebeliks noro aukotis ir savo šaliai, mes žūsime. Nebūtinai fizine prasme, tačiau žūsime.

Ir jau pačioje pabaigoje leisiu sau „lyrinį“ nukrypimą ne visiškai į temą. Laisvė leido reikšti bet kokias mintis, atstovauti bet kokias ideologijas bei filosofijas, tarp jų ir hedonizmą. Mus pradėjo kvailinti ir bukinti per kai kurias (bijau, kad teisingiau būtų sakyti ne per kai kurias, o per daugelį) žiniasklaidos priemones. Nežinau, ar tai sąmoningai pasirinkta strategija brukti visuomenei niekalą, ar tai tiesiog mažiau nei vidutiniškai išprususių prodiuserių, vadybininkų bėda. Sakoma, kad žmonės tokį, atsiprašau, jovalą mėgsta, todėl ir rodoma. Tačiau nepatingiu kartais paskaityti interneto komentatorių rašinius, iš kurių 80-90 proc. tokie televizijos herojai pliekiami be reveransų.

Tad netenka stebėtis, kad pripratę prie televizijos ir žiniasklaidos bulvarinių šou, žmonės nejučiomis ima laukti ir šou politikoje. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Jau nebesipiktiname tuo, kad viešojoje erdvėje maža vilčių pamatyti rimtą diskusiją politikų ar specialistų diskusiją kultūriniais, ekonominiais, socialiniais klausimais, tačiau tikrai nestokosime buitinių-pramoginių reportažų iš vieno politiko namų Kėdainiuose.

Ar galime tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje nevešės populizmas ir demagogija ? Kam siūlyti rinkėjams kelius iš susiklosčiusios situacijos ar problemų sprendimo būdus – tai juk nuobodu, nes politika viso labo tėra televizijos realybės šou tęsinys, bent jau taip mums bandoma įteigti. Nejučiomis tam pasiduoda ir tradicinės partijos, kurios pradėjusios įgyvendinti kokią nors idėją ar projektą pirmiausia rūpinasi, kad jis būtų tinkamai pristatytas žiniasklaidai. Čia nėra nieko blogo, jei tai yra vienas iš idėjos įgyvendinimo elementų. Baisu tai, kad kartais tai ir yra viskas – uždanga nusileidžia, svarbiausi veikėjai išsiskirsto ... Pabaiga !

Leonidas Donskis: Ar įvyks lūžis Lietuvos politikoje?

Charles’is Fourier šmaikščiai pastebėjo, kad lygiai kaip logikoje dvigubas neigimas sukuria teigimą, taip santuokinėje moralėje dvi prostitucijos sukuria vieną dorybę. Beje, šią šmaikščią prancūzų filosofo ir politikos vizionieriaus frazę mėgo Karlas Marxas.

Oligarchija – vis stipresnė

Feminizmo termino autoriaus (taip, tai buvo Ch.Fourier, kuris 1837 metais sukūrė šį terminą) būta teisaus. Du minusai matematikoje suponuoja pliusą. Du neiginiai viename sakinyje gramatikoje veda į neigimo paneigimą – vadinasi, į teigimą.

Varijuojant šia tema, būtų galima teigti, jog dvi kvailystės, aršiai oponuojančios viena kitai, jų autoriams ar skleidėjams šito net neįtariant, neretai pakloja pamatus giliai minčiai ir racionaliam veiksmui. Dvi blogio formos, susikibusios tarpusavyje žūtbūtinėje kovoje, neretai abi pralaimi ir kovą laimėti leidžia trečiajai, už save pažangesnei ir šviesesnei jėgai.

Šią situaciją taikliai komentavo Vladimiras Laučius, rašęs apie dviejų Lietuvos politikos krypčių susikibimą kovos lauke. Šios jėgos, pasak jo – tai demokratinė-populistinė ir valstybinė-oligarchinė trajektorijos, kurioms atstovauja žmonės, grupės, kapitalas ir interesų bei jėgos sferos.

Pirmoji dar žadina vos kvėpuojančią nekabinetinę ir su rinkėjais ryšio nepraradusią mūsų politiką, o antroji vairuoja Lietuvos valstybę ir konstruoja visą jos ateities strategiją ir užsienio politiką.

Įsigalės pirmoji – pavojus iškils vakarietiškai Lietuvos orientacijai ir valstybės valdymui. Galutinai viršų paims antroji – mūsų laukia jau dabar akyse stiprėjantis oligarchinis valdymas, ekonominei ir politinei konkurencijai naudojantis specialiąsias tarnybas bei formuojantis besielę technokratinės politikos, didžiojo kapitalo ir stambiosios biurokratijos mašineriją.

Be atsinaujinimo

Tiesą sakant, abiem atvejais Lietuva praras vakarietišką ir demokratinę politiką. Todėl reikia ruoštis abiejų šių krypčių atmetimui ir jų krachui – tai įvyks gerokai anksčiau nei manome. Valstybinis-oligarchinis valdymas yra išeikvojęs savo atsinaujinimo resursus ir diskreditavęs save rimtų politikų ir inteligentijos akyse, o populizmas, maitinamas kabinetinės ir technokratinės politikos, patirs fiasko tą pačią akimirką, kai jo įkvėpimo šaltinis išsibaigs.

Abi kryptys vienodai bankrutuos, kai Lietuvos politikoje nuo liaudies linksminimo, skandalų ir VSD veiklos kritikus kompromituojančios medžiagos dalijimo geltonajai spaudai bus pereita prie tikro dialogo su visuomene, gal net naujosios socialinės sutarties tarp atsakingų politikų ir visuomenės. Nacionalinė šalies perorientavimo į sėkmę ir lyderystę, o ne į atsilikimą, programa reikalautų faktų ir argumentų kalbos bei ją patvirtinančių veiksmų, o ne visos tos mentalinės ir žodinės ekvilibristikos, kurią Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų ir pradėta laikyti politika.

Tad demokratijos požiūriu gal ir visai neblogai, kad šiandien Lietuvoje susikibo dvi vienodai pavojingos ir mąstančius šalies žmones atstumiančios jėgos. Geriau naudotis situacija, kai vienas blogis kovoja prieš kitą, nei leisti jiems vienytis. Laimei, šiuo atveju joks vienijimasis negresia.

Negresia, nes ten susikaupė pernelyg daug mirtinų sąskaitų, baimės, neapykantos ir siekio vienas kitą sunaikinti, kad šios jėgos galėtų viena kitą asimiliuoti. O kerštingumas paprastai yra atvirkščiai proporcingas protui ir politinei išminčiai. Kadangi išminties abiejose pusėse rasti itin nelengva, įtariu, kad arogancija, ambicijos ir saldaus keršto troškimas ten aiškiai ima viršų prieš nuosaikią laikyseną ir protą.

Epsilon kastos grėsmė

Kad ir kaip būtų, kol šios jėgos kovoja, atsakingesni politikai turėtų padaryti viską, kad atgautų bent dalies piliečių pasitikėjimą racionaliai tvarkomos ateities galimybe. Ką gi galime ir privalome dabar daryti? Visų pirma nacionaliniu mastu susitarti dėl proto, talento, pasiekimų ir pažangos vertinimo kriterijų. Kaip sakė Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, netvarka slypi ne tikrovėje, o žmonių galvose. Lietuvoje išplitęs favoritizmas yra ne dvasinis lietuvių defektas, o klaninės bičiulystės triumfas prieš valstybės mastu svarbios žmogaus kompetencijos vertinimo standartų menkumą.

Jei viskas vienodai svarbu arba nesvarbu, formuojasi snobiškai intrigantiškas žaidimų laukas (dešimtukai, reitingai, tarptautiniai santykiai, VIP ložės, labdara, didysis menas, „Auksiniai svogūnai“, mokslas), kuriame nebelieka politikos kaip prioritetų kalbos. Smagiai politizuotos diskotekos atmosferoje daromi sprendimai, kurie gali turėti lemtingų padarinių šaliai.

Jei orientuosimės į žemus ir mus iki naujojo kolonializmo lygio nuvertinančius standartus, tada per dešimtmetį ar du tikrai virsime bakalaurų ir pigios darbo jėgos tiekimo Vakarų Europai šalimi. Keletas tokių emigrantinių lietuviškų „sėkmės“ istorijų mūsų spaudoje pribloškė – nenoras studijuoti ir gyventi savo šalyje ten buvo pateiktas kaip herojiškas gestas. Po jų sekė mūsų mokslo biurokratų priminimas, kad ES mokslo plėtros ekspertizės nieko gero nežada Lietuvai – esą turime tapti bakalaurų rengimo šalimi, o aukštesnes studijas turės Vakarai.

Ką pasakyti po tokių dalykų? Kas tai – save įgyvendinanti pranašystė? Naujas kolonializmas ir savo šalies redukavimas tik į kūno, paslaugų ir pigaus darbo pardavimą Vakarams, užsiimantiems tik intelektualiniu darbu ir kūryba? Daugiau nei keista, kad apie tai niekas garsiai nekalba Lietuvoje. Kas jau begali būti baisesnio už linkėjimą savo šaliai, kad ji ateities Europoje taptų, pavartojant terminą iš Aldous’o Huxley’o romano „Puikus naujasis pasaulis“, epsilon kastos idiotu, tinkamu tik sunkiems darbams ir tarnaujančiu kūrybos kastoms?
O jei būtų orientuojamasi į standartus, teigiančius, kad Lietuva gali ir turi būti niekuo ne prastesnė šalis už Suomiją ar Airiją, jei racionaliai pertvarkytume visas mokslo ir kūrybos praktikas, siekdami aukščiausių tikslų? Mes juos ir pasiektume.

Chaosas galvose

Kitas pavyzdys – jei dar dešimtmetį Lietuva bus maitinama tik pramogine televizija ir visais jos dešimtukais, mes prarasime alternatyvos pojūtį ir supratimą, kad gali būti kitaip. O juk mūsų akyse vyksta klaikus eksperimentas su šalimi – jos neatsiklausus jai primetamas žemas standartas, šventai tikint, kad reitingai ir yra atsakymas į klausimą, ką žmonės nori žiūrėti ir matyti.

Žinoma, dar dešimt metų tokio repertuaro ir jie apskritai nieko daugiau nežiūrės, nes net nesuvoks, kad būna ir kitaip. Leiskite man pačiam porą metų pagyventi tik „Vakaro žinių“, „L.T.“ bei visų Lietuvos televizijų pasaulyje, ir mano mąstyme įvyks negrįžtamų pokyčių. Tad kol nebus nugalėtas chaosas galvose, niekas nesikeis. Turi būti suformuoti standartai, neleisiantys apie save kalbėti kaip apie varganą ir atsilikusią šalį, kurios žmonių tamsumas esą neleidžia siekti kultūrinės ir politinės pažangos. Juk tas tamsumas yra mūsų pačių palaikomas ir reprodukuojamas.

Kitas dalykas, galintis pasiekti lūžį Lietuvos politikoje – tai reali decentralizacija. Ar atsiras politinė jėga, kuri pagaliau pripažins faktą, kad esame centralizuota ir unitarinė valstybė, neturinti jokios savivaldos ir nors kiek labiau išsklaidytos kultūros? Ar bus pagaliau nustota tapatinti Lietuvą su Vilniumi ir ar bus atrasta Lietuva su visu savo potencialu už Vilniaus ribų? Kas išdrįs žmonėms grąžinti jiems priklausančias galias ir kompetencijas, užuot svaidę ledus iš dangaus, skraidę malūnsparniu virš jų arba dergę neliaudiškus menus?

Gal konservatoriai, išdrįsę būti savimi ir pradėję pagaliau ginti ne vien žinių ekonomiką, bet ir humanistiką, kultūros paveldą, šeimą ir bendruomenę? Gal liberalai, išdrįsę būti savimi ir nustoję kartoti neretai iškraipytą XVIII bei XIX amžių liberalią frazeologiją, o geriau pasišventę žodžio, minties, sąžinės laisvės bei žmogaus teisių ir orumo gynimui? Gal apskritai plati demokratinė koalicija, kuri grąžintų reikšmes žodžiams ir įsipareigotų savo tradicijoms?

Kažkas juk turi išdrįsti.

"Klaipėda"

Saulius Jurkevičius: Ar sugebės valdininkija pradėti spręsti švietimo problemas?

Pastarasis laikotarpis išryškino keistą situaciją Lietuvos švietime. Nors dauguma mokytojų ir vadovų mato susikaupusias problemas, tačiau nenoriai viešai apie jas kalba, išskyrus žemus atlyginimus. Pasirodo dar ir šiandien Lietuvoje išsakyti savo nuomonę yra ne taip jau paprasta. Net ir matant absurdą, kuris vyksta atskirose švietimo sistemos dalyse, nedrįstama viešai išsakyti kritiškų pastabų. Toks neryžtingumas, konformizmas ir baimė drąsiai kelti problemas ir diskutuoti apie jų sprendimo būdus yra ne tik žalingas, bet ir pavojingas.

Kai mokytojai ir vadovai atvirai nedrįsta išsakyti savo nuomonės, valdininkijai atrodo, kad problemų nėra ir visa švietimo reforma vyksta sklandžiai. Tai nėra tušti žodžiai, nes situacija, kurioje šiandien yra Lietuvos švietimas rodo, kad priėjome grėsmingą ribą. Manyčiau dabar, kaip niekada, yra svarbu atvirai ir be užuolankų ne tik kelti problemas, bet ir laisvai diskutuoti, ieškant geriausių sprendimo būdų. Viešai nekalbant apie skaudulius, ateityje pateksime į dar blogesnę situaciją nei dabar esame.

Be to, iš esmės niekada ir nevyko atvira įvairių grandžių diskusija dėl vienos ar kitos reformos. O jeigu ir vyko, tai buvo tik diskusijų imitacija. Tokia jau tradicija Lietuvoje, kad nedrįstama viešai kritikuoti valdžios siūlomų reformų. Jos priimamos nuolankiai kaip neišvengiamybė. Įvairios tarybos ir asociacijos pasisako retai, nekonkrečiai ir galiausiai su viskuo sutinka. Toks įspūdis, kad per aštuoniolika metų niekas iš esmės nepasikeitė. Drąsa, pilietiškumas ir nuoširdus suinteresuotumas taip ir neįsitvirtino švietime. Valdininkija nekvestionuodama diegia visus sprendimus net nesusimąstydama. Kai kurie abejotinas reformas vykdo net su pasimėgavimu.

Taip pat dalį reformatorių ir vykdytojų tokia situacija tenkina, nes ir joje galima surasti apčiuopiamos naudos. Kiti nenori trikdyti palaimingos savo ir kitų ramybės. Be to, kritika Lietuvoje labai jau priimama skausmingai ir asmeniškai. Geriau dardėti žemyn nei pamėginti geranoriškai diskutuoti ir spręsti problemas. Įdomu ir tai, kad dalis valdininkijos nelabai dar įsisąmonina kokia rimta padėtis yra šiandien. Pasirodo teiginys, kad visos problemos yra visiems gerai žinomos, yra klaidingas. Tai liudija, kad mokytojų forume Kaune viešai išsakytos atrodytų visiems žinomos tiesos apie padėtį švietime sukėlė neįtikėtina pritarimą.

Blogiausia yra tai, kad nenorima nei įvardinti, nei matyti realios padėties. Tai liudija, kad vieša diskusija apie padėtį švietime nevyksta, o abejotinos reformos tęsiamos toliau. Galiausiai valdininkijos žemažiūriškumas stumia Lietuvos švietimą į dar didesnę krizę. Tačiau, kad situacija švietime yra prasta vis dažniau ir aiškiau įvardija daugelis bent kiek besidomintys švietimu. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis teigia: „Pagaliau galime paklausti ir taip: o kas vyksta tose Lietuvos gyvenimo srityse, kur ES negali nieko pakeisti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės politikos? Švelniai tariant, čia nieko gero juk ir taip nevyksta. [...] Ten, kur ES galėjo prieiti, mes apsikuopėme, o kitur taip ir liko senos problemos.“

Vytautas Rubavičius rašo, kad ne tik nevyksta vieša diskusija apie problemas, tačiau „Net neužsimenama apie švietimo sistemos bėdas, niekaip neįvertintos įvairios pradėtos, daug kainavusios ir žalos pridariusios vadinamosios švietimo reformos“. KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis teigia dar aštriau: „... švietimo sistemą sugriauti irgi reikia laiko. Per 18 metų, kad ir kaip ją darkė, dar nėra pribaigta. Ji gana atspari laikiniems trukdžiams. Galima ir nebevadovauti iš sostinės A. Volano gatvės – niekas neatsitiks.

Kita vertus, ir atkurti švietimo sistemą staiga nepavyks. Jei kartą įkalėme mokymo planus, programas, vadovėlius, jiems pakeisti reikia ne vienų ir ne dvejų metų“. Šie pasisakymai tik patvirtina daugiau nei prastą švietimo būklę. Turbūt nekyla jokių abejonių, kad švietimo reforma neturi aiškios koncepcijos, o susikaupusios problemos paliktos savieigai. Kalbėti apie švietimą, kaip valstybės prioritetinę sritį, niekas jau net nebedrįsta. Tačiau valdininkija problemų ne tik neįvardina, bet ir nesiima jokių žingsnių jas spręsti. Išties Lietuvoje įvardyti problemą jau yra problema. Tačiau nepradėjus jų spręsti, vykdyti reformas, kurios daugumai kelia tik susierzinimą yra netikslinga ir net pavojinga.

Šiandien ypač svarbu atsakyti, ar reikalinga tęsti vidaus ir išorės auditą, kurti įvairias agentūras, draskyti gerai dirbančias mokyklas, eksperimentuoti su etatiniu apmokėjimu, atestuoti šiais metais visus mokyklų vadovus, vykdyti pseudoprevencines programas ir akreditacijas, kaitalioti mokomųjų dalykų programas, pildyti beprasmiškus popierius, organizuoti ugdymo procesą birželio mėnesį ir t. t.? Galbūt reikėtų sustoti, pamąstyti ir visuomenei atsakyti į paprastus klausimus.

Ką daryti su grėsmingu mokytoju trūkumu, katastrofiškai šlyjančia drausme mokykloje, sistemingai krentančia ugdymo kokybe, nuolat kaitaliojamu ugdymo turiniu, prarasta mokyklos vertybine orientacija. Reikia diskutuoti apie gimnazijų likimą, mokyklų renovacijas, pedagogų ir vadovų atestacijas, aiškų ir skaidrų mokomųjų dalykų kursų išskyrimą, vadovėlių kokybę, mokomųjų dalykų turinio ypatybes, gabių vaikų ugdymą bei prastus tarptautinius tyrimų rezultatus. Reikia atsakyti ką toliau turėtų daryti Švietimo plėtotės centras, Pedagogų profesinės raidos centras, Pedagoginiai universitetai ir kitos institucijos, kad situacija bent neblogėtu. Susidaro įspūdis, kad visos jos dirba savitiksliai. Kuriamos gerai neapgalvotos programos, kurios prastai veikia, atestuojami pedagogai, kurių kvalifikacija iš esmės nekyla, ruošiami busimieji mokytojai, kurie net neketina eiti į mokyklas. Tiesiog nepagrįstai švaistomos valstybės lėšos, o laukiamo rezultato ne tik kad nepavyksta pasiekti, tačiau situacija nuosekliai prastėja.

Neapgalvotai švaistyti valstybės lėšas yra viena iš švietimo reformos ypatybių. Lėšų užtenka viskam: papildomų etatų kūrimui, betiksliams projektams, agentūroms, įvairių institucijų išlaikymui. Tačiau jų nuolat trūksta mokytojų atlyginimams ir mokykliniams suolams. Šiandien reikėtų gerai apgalvoti, kurias reformas reikėtų pristabdyti, kurias sustabdyti, o kurias visiškai panaikinti. Deja apie susikaupusias problemas valdininkija viešai nekalba ir net nemano pradėti jas spręsti. Tačiau mokytojų streikai privertė atsibusti ir sunerimti. Galima teigti, kad tik dabar valdininkija įsisąmonino vieną paprastą tiesą, kad mokytojų atlyginimai yra žemi. Tačiau, jeigu mokytojai būtų nesustreikavę, greičiausiai ir ši tiesa būtų likusi nesuprasta. Kiek dar turės praeiti laiko, kol bus įsisąmoninta antra, trečia, ketvirta ir likusios problemos.

Be to, gaila, kad visuomenė girdi tik atlyginimų kėlimo problemą. Sudaromas įspūdis, kad mokytojų atlyginimų pakėlimai iš esmės išspręs viską. Žinoma kuriam laikui bus sukurta ramybės ir stabilumo iliuzija, tačiau situacija švietime iš esmės negerės. Tačiau kyla klausimas, kas gi turi spręsti visas likusias problemas. Nejaugi tam, kad jos būtų pradėtos spręsti reikės nuolat streikuoti: dėl ugdymo turinio, atestacijos, tinklo pertvarkos ir taip iki visų problemų išsprendimo. Jau dabar mokytojai pradeda organizuoti konferencijas, kuriose bus svarstomos oficialių institucijų nesprendžiamos problemos. Tai patvirtina vieną paprastą tiesą, kad mokytojai bunda ir yra neabejingi tam, kas vyksta švietime.

Taigi, pažvelgti į priekį ir numatyti problemas, kurios galėtų iškilti ateityje yra sudėtinga. Tam reikia kompetencijos, nuoširdaus suinteresuotumo ir drąsos. Žmonių turinčių visas šias savybes yra nedaug. Todėl tikėtis, kad bus numatomos grėsmės ir nauji ateities iššūkiai šiuo metu yra tiesiog per drąsu. Visa švietimo reformas raida tai akivaizdžiai liudija. Pristigome kompetencijos, nuoširdaus suinteresuotumo savo darbu, o drąsos niekada beveik ir nebuvo. Tačiau kai problemos ir iššūkiai sistemai yra akivaizdus, lyg ir privalėtume pradėti spręsti problemas. Kad mokytojų truks buvo galima ir nenumatyti, tačiau, kai šiandien aišku, kad jų trūksta ir nieko racionaliai nesiimama daryti, norisi paklausti. Ar tai visiškas nesugebėjimas ir nenoras imtis ryžtingų sprendimų, ar tai kažkas daugiau?

Kad valdininkija artimiausiu metu imsis spręsti problemas yra sunkiai tikėtina. Daugumą tenkina savieigos situacija. Be to, po ilgalaikių reformų sunku būtų konstatuoti, kad situacija yra apgailėtina. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad reformatoriai pasakytų: profiliavimas nepavyko, mokyklų struktūrinio klausimo neišsprendėme, švietimo kokybės užtikrinti nesugebėjome. Galiausiai švietimas pateko į tokią situaciją, kad norint išvesti mokyklą iš krizės reikia imtis ryžtingų ir nepopuliarių sprendimų. Tiesa, daugelis valdininkų ir reformatorių galėtų eiti padirbėti į mokyklas, gal tada suprastų, kodėl švietimo reformos neatneša lauktų rezultatų. Beje, tai būtų realiausias valdininkijos indėlis, sprendžiant mokytojų trūkumo klausimą. Tačiau, einant savieigos keliu, vykdyti savitiksles reformas yra paprasčiau.

Taigi galima teigti, valdininkai su reformomis eina į vieną pusę, o mokytojai su susikaupusiomis problemomis į kitą. Akivaizdu mokykla keliauja savo keliu, o valdininkija - reformų keliu. Kada ir kur šie keliai susitiks netrukus pamatysime?

Remigijus Šimašius: Ekonominė politika žmonių gerovei

Noriu pasveikinti šį sambūrį ir išreikšti viltį, kad jo siūloma ir vykdoma ekonominė politika bus tokia, kuri pateisins sambūrio vardą. Tiesą sakant esu jau pakankamai patyręs ir apsiskaitęs, kad labai daug tikėčiausi iš politikų.

Tačiau žinau ir tai, kad politinių sprendimų iš nieko kito ir negalima tikėtis, tad linkiu naujajam sambūriui Margareth Thacher išminties ir drąsos. Apie tai, kokia ekonominė politika naudinga žmonių gerovei, tiesą sakant, apskritai nesinori daug kalbėti, nes viskas čia paprasta ir akivaizdu: nuosavybės gerbimas, nesikišimas į ekonominius santykius (arba bent jau saiko turėjimas, jei nusprendžiama pareguliuoti tą ar aną), konkurencija ir valstybinės valdžios galių apribojimas bei naktinio sargo funkcijų tikrai puikus vykdymas – tai yra programa, kuri reikalinga žmonėms, siekiantiems gerovės kad ir kaip tą gerovę jie suprastų.

Ko aš tikiuosi iš politikų, ypač tokių, kurie yra liberalūs konservatoriai? Nuoširdžiai viliuosi, kad PAGALIAU kokia nors politine jėga pradės ginti privačią nuosavybę, kaip vakarietiškos kultūros, pilietines visuomenės, viduriniosios klasės pagrindą nuo visokių atėmimų visuomenės reikmėms, ignoravimo, apmokestinimo, reguliavimo ir kitų kėsinimųsi.

Toks požiūris leistų toli už nugaros palikti tą Lietuvą, kurioje vyrauja sovietinis svetimo gero pavydo mentalitetas. Tokioje Lietuvoje prabilus apie privačią nuosavybę iš karto įsivaizduojamas stambus kapitalistas, o ne normalus žmogus, kuris yra savo kūno savininkas, savo proto savininkas, savo kiemo ir žemės savininkas, ūkininkas, darbuotojas, smulkus verslininkas. Šis normalus žmogus – savininkas yra visuomenės ramstis.

Labai norėtųsi, kad normalų žmogų – savo paties ir savo likimo šeimininką, o ne neatsakingą, visų engiamą, apgaudinėjamą, nuskriaustą, paramos prašytoją pagaliau pastebėtų ir politikai. Patarlė sako „kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Norėčiau dar pridurti: „ką šauksi, tas ir atsilieps“.

Dar kartą sėkmės jums. Ir stiprybės. Tokios, kuri sunkiais momentais leistų taip, kaip kažkada jau mano minėtai Margareth Thacher pasakyti „aš nežinau tokio dalyko kaip visuomenė, aš žinau individus ir jų šeimas“!

Šią kalbą taip pat galite rasti adresu: www.lrinka.lt

Gintaras Songaila: Viešoji politika: kaip įveiksime prarają tarp žodžių ir veiksmų?

Žinovai teigia, kad skirtumas tarp žodžio ir veiksmo yra nuo pat pradžių, - kad šis plyšys yra prigimtinė žmogaus savybė. Kita vertus, pripažįstama, kad žmogui būdinga siekti tikrumo, atitikimo tarp žodžių ir veiksmų, - taigi, jis nuolat ieško tiesos, ir savo gyvenime arba žengia link šio tikrumo, arba nuo jo tolsta.

Mes, mūsų amžiaus gyvoji lietuvių karta, turėjome laimės patirti, kad Lietuvos Konstitucijos pirmuosiuose straipsniuose įrašyti žodžiai, kad šią valstybę kuria tauta, kad joje suverenitetas priklauso tautai, ir kad niekas negali varžyti ar savintis visai tautai priklausančių suverenių galių, nebuvo tušti. Mes ne tik žinome tiesą, kad valstybė yra tikras daiktas ir kad jį iš tikrųjų kuria tauta, - mes pasiryžę šią tiesą įrodyti ir ją apginsime.

Tai ko gi mes laukiame? Imkime ir susitelkę grąžinkime tautai per pastaruosius keliolika metų jau beveik prarastą tikrumo jausmą – sugražinkime esminį įsitikinimą, kad tai mūsų visų, mūsų tautos valstybė, esminį žinojimą, kad visus svarbiausius sprendimus šioje valstybėje priima kurianti gyvoji karta, esminę atsakomybę - kurti ateitį.

Jeigu to nedarysime, tik bergždžiai skųsimės apie Lietuvos viešosios politikos išsigimimą, apie politinės sistemos bejėgiškumą, didėjantį valstybės ir tautos gyvenimo susvetimėjimą, piliečių nusivylimą ir kerštavimą valdančiam elitui. Pilietinės visuomenės kūrėjų veikla vis labiau primins nesėkmingą gydymą – kai gydytojas labai stengiasi, o pacientas tampa vis didesniu ligoniu. Beje, dabartinė kova su korupcija - dar vienas tokio gydymo pavyzdys.

Politinio gyvenimo anemija tautos plotmėje pasireiškia nedalyvavimu politikoje, netikėjimu, kad jų pačių rinkta valdžia, kokia ji bebūtų, sieks bendro gėrio, o valdžios plotmėje – politinės valios nebuvimu, nesugebėjimu ir nenoru įgyvendinti jokių valstybinių strategijų, tuščiažodžiavimu ir greitai pamirštamais rinkiminiais pažadais.

Pirmąją problemos pusę galima įveikti, deja, tik homeopatiniais metodais - tiesioginiais įrodymais, kad demokratija veikia, plėtojant tiesioginę demokratiją, lemiamais klausimais sprendimą paliekant aukščiausiam valstybės suverenui, - ypač tada, kai to daryti taip nesinori (neva dėl tautos nebrandumo ir pan.). Pagaliau, juk niekas netrukdo surengti konsultacinius referendumus, visuotinio svarstymo kampanijas.

Atkurti tautos pasitikėjimą yra nepalyginamai svarbiau negu žūtbūt įvesti eurą ar priimti Europos Konstituciją. Kad iš pastarojo atvejo nebuvo tinkamai pasimokyta, rodo Europos Sąjungos Reformos sutarties pasirašymas Lisabonoje. Ši sutartis tiesiogiai susijusi su mūsų tautos ir valstybės suverenumo sritimi, tačiau ar kas nors pateikė viešoms diskusijoms jos turinį, prieš pasirašant? Kyla įtarimas, kad ji buvo pasirašyta net be vertimo į lietuvių kalbą, nekalbant jau apie oficialų publikavimą ir viešą sklaidą. Ar daug kas ją skaitėte? Gal kas žino, kada ir kaip ji bus ratifikuojama? Ar kas nors iki tol rengiasi viešam šios sutarties svarstymui, nekalbant jau apie progą paklausti tautos? Visa tai yra labai rimtos negalios požymiai.

Žinoma, kas nors paprieštaraus, kad referendumų rengimas – tai politinio populizmo ganykla. Tačiau galbūt viena iš populizmo stiprėjimo priežasčių ir yra kaip tik ta, kad dažnai jis užima objektyviai reikalingas teritorijas? Tuščios formos įsigali ten, kur turėtų būti turinys. Populizmas minta ne iš pačios tiesioginės demokratijos, kurią, beje gina Lietuvos Konstitucija, bet iš nepasitikėjimo atstovaujamos demokratijos sistema. Vadinami paprasti žmonės neretai pasirodo esą brandesni už visažinius politikus ar visuomenės veikėjus. Jie gana atlaidžiai žiūri į atskirų politikų išdaigas, suprasdami, kad pagrindinė bėda yra esamoje (ne)tvarkoje.

Populizmą paprastai atpažįstame iš pažadų įgyvendinimo pusės. Deja, šiuo atžvilgiu sunku nubrėžti ribą, kur prasideda tikrasis populizmas, o kur jis baigiasi, kadangi valdžios institucijų bejėgiškumas yra beveik visuotinis. Pavyzdžiui, specialistai senokai teigia, kad suskystintų dujų transportavimas labiau apsimoka, lyginant su jų pristatymu vamzdynais, tačiau suskystintų dujų terminalas Lietuvos pajūryje dar nepastatytas. Netgi toks viešasis tikslas dar nėra iškeltas. Paklauskime savęs – kodėl? Tikriausiai ne vien dėl Rusijos įtakos, ir ne vien dėl asmeniško politikų apsileidimo ar nesupratimo.

Energetinės nepriklausomybės vardan, pastatytume šį terminalą ir išsivaduotume nuo streso dėl atominės elektrinės statybos. Energijos kainų valdymo, mūsų gyvybingumo ir ateities vardan, elektrinės statybos modelio kūrimas būtų prasidėjęs nuo viešųjų tikslų formulavimo ir garantijų, o ne nuo jų suplakimo su komerciniais interesais.

Taigi, liga toli pažengusi ir tiesioginės demokratijos homeopatija nors ir būtina, bet jau nepakankama. Trūksta ir pavyzdžių, įrodančių, kad valdžia kažką sugeba. Todėl neabejingųjų sąjunga Vardan Lietuvos turi ryžtingai skelbti ir įgyvendinti naujosios tvarkos kūrimo šūkį. Ir nieko keista, kad šioje teritorijoje jau ilgokai ganosi populizmas, mat jis minta tikru tautos ilgesiu... Reikia tikro politinės sistemos atnaujinimo. Tačiau tai nebūtinai chirurgija. Greičiau tai visuotinis pasitikrinimas ir terapija. Toks atsinaujinimas - ne tiek pačių pertvarkymų mechanika, ir ne tiek jų rezultatas, kiek pats vienijimosi, bendro išpažinimo, naujo įkvėpimo apmirusiame kūne procesas.

Čia būtų galima išvardinti senai girdėtas sritis, kuriose vėl reikalingas tautos mandatas: pati rinkimų sistema, institucijų funkcijos, partijų finansavimas, merų ir seniūnų rinkimai bei savivaldos funkcijos ir daug kas kita. Akivaizdu, kad kalbame apie galimą konstitucinę reformą, kuriai būtinas bendras specialistų, politinių partijų ir tautos darbas. Rinkimų vajus yra gera proga plačiau aptarti valdymo tobulinimo kryptis. Kartu tai veda prie visų politinių jėgų bendradarbiavimo būtinybės ir seno tautininkų šūkio "Tautos jėga vienybėje" įgyvendinimo.

Pateiksiu pavyzdį. Nepasitikėjimą teismais, o tuo pačiu ir teisinės kultūros stoką galime įveikti didindami visuomenės dalyvavimą teisminiame procese, kaip antai, siūlydami įvesti prisiekusiųjų teismą. Jau pati vieša, išsami ir nuoširdi diskusija apie tokią reformą, didins pasitikėjimą ir kels teisinę kultūrą, nes jau skatins dalyvavimą ir pagaliau atves prie darnaus sprendimo, teismų atsakomybės tautai.

Kas, jeigu ne tautininkai, atstovaudami dvidešimtame amžiuje vyravusią Lietuvos politinę tradiciją, gerai apgalvoję ne tokią jau tolimą valstybės praradimo patirtį, turėtumėme šiandien garsiai visiems priminti, kas atsitinka, kai valstybės kūnas tarsi sustingsta. Rūsčios istorinės aplinkybės tuomet nulėmė valstybės praradimą, tačiau iš dalies ją praradome jau anksčiau, patys (šiandienine kalba kalbant, - tiek elitas, tiek ir runkeliai). Buvo priimta daug tautai naudingų sprendimų, bet politinės sistemos atsinaujinimas vyko vangiai. Vėlavome kurti organišką tvarką, kai valstybės veiksmai vėl ir vėl būtų suvokti, kaip tautos valios pasireiškimas, atitinkantis jos poreikius, o ne kaip atskirų asmenų ar jų grupių savivalė. Jei vėl kartosime šias klaidas, tai pasekmės bus ne mažiau liūdnos, ar tai jos pasireikš tautos išsivaikščiojimu, ar kitu savęs praradimo būdu.

Kai plyšys tarp žodžių pasaulio ir veiksmų pasaulio pasiekia grėsmingą mastą – tai kelia pavojų asmens tapatybei, jo gyvajai savasčiai. Kai kalbame apie atskiro žmogaus gyvenimą – toks reiškinys psichiatrų yra moksliškai įvardinamas kaip depersonalizacija, taigi, savęs praradimas, o psichologų ar dvasininkų - kaip asmens krizė. Žinia, tokiais atvejais žmogus dažnai griebiasi svaigalų ar kitokių savęs naikinimo būdų. Nors psichiatrai tokį reiškinį vertina kaip nepageidautiną procesą, tačiau pačiam mirties potraukio, savimaršos užvaldytam žmogui dažniausiai taip neatrodo - kritiškas, blaivus požiūris į save patį sugrįžta tik retkarčiais.

Esama panašumo tarp atskiro žmogaus ir tautos. Kai šiandien kalbame apie gilėjančią visos tautos ir valstybės savimaršą – nėra psichiatro, kuris iš šalies nustatytų diagnozę, ar psichologo, kuris stengtųsi suprasti, kas iš tiesų mūsų viduje vyksta. Bet užtat turime daug įtakingų politikos ir visuomenės veikėjų, kurie vienąkart šį reiškinį įvardija kaip politinės sistemos krizę, o kitąkart mėgsta jį džiugiai pavadinti, pavyzdžiui, eurointegracija.

Tačiau nei Europos Sąjunga, nei jos fondai mums negalės padėti, jei mes patys nebūsime pagaliau sustabdę savimaršos karuselę.

Atrodytų, akivaizdu, kad vienintelis receptas kaip įveikti prarają tarp žodžio ir veiksmo – ne priesaika, bet valia jos žodžius įgyvendinti. Todėl tautininkai politiniam judėjimui, siekiančiam įveikti valstybės negalias, siūlė pasivadinti "Lietuvos valia". Kadangi tauta jaučiasi atstumta, kitas siūlomas judėjimo pavadinimas buvo – "Valia Lietuvai".

Tačiau priesaika, kuri žino, kad yra tik pažadas, daug sąžiningesnis dalykas, negu pažadas, kuris apsimeta, kad jis jau yra ir pats ištesėjimas.

Taigi, pirmas žingsnis – įvardinti siekiamybę jau padarytas ir priesaika duota.

Antras žingsnis – veikti, - dar ne visai.

Daug kas priklauso nuo dviejų dalykų: pirma, ar suteiksime tikrą pirmenybę tautos savasčiai, antra, ar sieksime tikslų vienybės.

Tai ne vienintelės vertybės, kurios padės mums susitelkti, tačiau šiandien jų stokojame labiausiai, todėl ir norėtume mums visiems šito palinkėti.

Arvydas Anušauskas: Aštuoniolika Respublikos metų. Tarp praeities ir ateities

Pastaruosius 18 metų Lietuvos naujo gyvenimo formavimasis vyko nepaprastomis vidaus ir tarptautinėmis sąlygomis. Jauna valstybė pergyveno ir šaltojo karo pabaigą, ir Sovietų Sąjungos griūtį, skausmingas ekonomines ir sudėtingas socialines transformacijas, nuosavybės formų kaitą, pirmąsias finansines ir ekonomines krizes...Kardinaliai pasikeitė Lietuvos padėtis – pasiektas Rusijos kariuomenės išvedimas, įstota į NATO, į Europos Sąjungą...

Lietuva tapo ne tik imančia, bet ir duodančia. Keletas tūkstančių kariškių perėjo Afganistano, Irako, Balkanų taikos palaikymo ir antiteroristines misijas. Vykę pokyčiai sugriovė seną vertybių sistemą...Ekonominių ir socialinių pokyčių sąlygotas užslėptas nedarbas, peraugo į masinę emigraciją. Tai ko gero buvo vienas ryškiausiai dabartinę Lietuvą palietusių reiškinių, tolygus XX amžiaus pradžios ir vidurio emigracijų bangoms.

Bet Lietuvoje vis dar yra piliečių. 3, 369 000. Tiesa, prieš aštuoniolika metų jų buvo dešimtadaliu daugiau. Žmonės žudėsi, mirė keliuose, emigravo... Galbūt per mažai kreipiame dėmesį į tą aplinkybę, kad keičiasi ne tik gyventojų skaičius, bet ir tautinė sudėtis. Juk tarp gyventojų nuo 1989 metų sumažėjo ne mažiau 170 tūkst. rusų, 46 tūkst. lenkų, 25 tūkst. baltarusių, 23 tūkst. ukrainiečių, 9 tūkst. žydų, 8 tūkst. kitų tautybių žmonių. T.y. 281 tūkst. nelietuvių arba visu trečdaliu. 1992-1999 m. būtent jie sudarė didžiausią emigrantų dalį. Kai kurie iš jų buvę sovietiniai kariškiai, represinių struktūrų darbuotojai, jų šeimų nariai nesiruošė tapatintis su susikūrusia Lietuvos valstybe ir paliko šalį. Ir vis tik galima konstatuoti, kad dėl tris kartus intensyvesnės nelietuvių emigracijos valstybė kaip niekada per savo istoriją tampa vis labiau etniškai monolitine. Lietuvių dalis išaugo beveik iki 85 procentų.

Žinoma ir pačių lietuvių skaičius statistiškai sumažėjo 60 tūkst. Per paskutinį nepilną dešimtmetį dešimtis kartų išaugo vien tik lietuvių bendruomenės Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Spėjama, kad daugiau kaip 200 tūkst. etninių lietuvių išvyko ir įsidarbino Vakarų Europos valstybėse ir Jungtinėse Valstijose. Didesnė dalis nedeklaravo savo išvykimo. Taigi, realiai dabar Lietuvoje yra mažiau gyventojų, negu jų buvo prieš trisdešimt metų – 1978-siais. 2007 metais gyventojų skaičius nustojo kristi ir išaugo Vilniuje bei kai kuriuose Žemaitijos miesteliuose. Tokios dabartinės realijos.

Vykstant intensyviai emigracijai, be žymaus nedarbo sumažėjimo, nebuvo tokie pastebimi pokyčiai vykę viešajame sektoriuje bei besikeičiantys žmonių įpročiai, pomėgiai, keliami tikslai. Mažėjant gyventojų skaičiui, keičiantis švietimo sistemai pusantro karto sumažėjo mokyklų skaičius, bet daug naujų universitetų. Besimokančių skaičius Lietuvoje net išaugo, daugiausia studentų sąskaita. Beje, nors pastarųjų skaičius išaugo daugiau kaip trigubai, juos mokančios profesūros skaičius beveik nepakito. Lietuvoje padaugėjo išleidžiamų knygų ir sumažėjo jų tiražai, sumažėjo laikraščių skaičius ir jų tiražai. Vienam suaugusiam lietuviui kasdien išleidžiama po vieną laikraščio egzempliorių...

Jeigu tik registruosi pokyčius visuomenės ir valstybės gyvenime – neužtektų keliolikos ar keliasdešimt popieriaus lapų. Žinoma, Lietuva kitokia, negu prieš dešimtmetį ar anksčiau. Bet kiek dinamiškai keitėsi pilietis su savo pasaulėžiūra, vertybėmis? Jeigu kalbėtumą apie požiūrį į supantį pasaulį – akivaizdu, kad jo vertinimai pasikeitė. Net praeities nuoskaudos ne kažin kiek pablogino požiūrį į Rusiją. Mes jos nebebijome. Žmogaus teisių suvokimo pokyčiai leidžia tikėtis laisvesnio lietuvių požiūrio į „kitokius“ žmones – tautybe ar orientacijomis...Net praeities aiškesnis matymas, neleidžia visuomenei numoti ranka į praeities sąlygotus vidaus gyvenimo reiškinius – liustraciją, dekagėbizaciją...

Bet tai jau iš tiesų praeitis, kuri egzistuoja kažkur dabartinio gyvenimo šalikelėje. Iššūkiai, kurie laukia Lietuvos ateityje yra gerokai rimtesni. Tame tarpe ir dėl prie mūsų sienų artėjančio didžiavalstybinio nacionalizmo. Nors Lietuva lojali ir aktyvi NATO ir ES narė, po Europos valstybių sostines keliauja užuominos, kad arogantiški ir praeitimi gyvenantys baltai užstoja abipusiai naudingų ryšių kelią. Anot apžvalgininkų dar nepametusių sveikos nuovokos: “per kelis metus pagrindinėse vakarų valstybėse Kremlius sukūrė grėsmingą diplomatinį, ekonominį ir kultūrinį placdarmą bei meta ilgą tamsų šešėlį ant rytinės kontinento pusės”. Pagrindinis Kremliaus ideologijos bruožas dabar yra Sovietų Sąjungos karo meto vaidmens šlovinimas.

Žinoma Europa nepamiršo rusų žmonių aukų, tačiau tai nereiškia leidimo dabartiniam Kremliui falsifikuoti istoriją. Iki tol, kol mes aiškiai nepareikšime, jog tikime savomis vertybėmis, mes negalėsime apsiginti nuo ardomosios veiklos ir korupcijos, kurios sunkiasi į mūsų ekonomiką ir politiką. Gali būti, kad ir savo valstybės nuvertinimas galimų iššūkių akivaizdoje taip pat stumia dalį lietuvių palikti šalį. Ir tokių dabarties ir ateities iššūkių akivaizdoje galima atsisukti veidu į besiformuojančią globalią Lietuvą. Net atsiremti į Vakaruose esančius lietuvius, kaip mūsų globalizuotą atramą ir ruporą.

Lietuva yra pirmoje vietoje iš visų ES šalių pagal emigrantų skaičių mažai tautai. Reali problema yra ne važiavimas uždarbiauti ir emigracija, o išvykusių santykis su tėvyne, Lietuvos kultūra, valstybe. Emigraciją gali pristabdyti tik auganti ekonomika ir darbo užmokestis, sisteminiai švietimo ir sveikatos priežiūros sričių pertvarkymai, bet vis vien reikalinga racionali emigracijos netiesioginio reguliavimo ir išplėtotų ryšių su naująja išeivija politika. Matyt reikia apgalvotai priimti Pilietybės įstatymo pataisas, leidžiančias visus iš Lietuvos išvykusius piliečius traktuoti vienodai, t.y. išlaisvinti juos nuo Lietuvos pilietybės tik jų pačių valia.

Pagaliau svarbiausia - valdžios požiūris į savo piliečius, ir piliečio galimybė būti išgirstam savo valdžios. Reikėtų sukurti efektyvų svetur gyvenančių Lietuvos piliečių įtraukimo į kultūros, švietimo ir socialines programas mechanizmą, leidžiantį jiems dalyvauti valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime. Tai jau globali Lietuva, išsiplečianti bent jau iki Europos sajungos sienų. Galinti priimti ir mesti iššūkius. Bet ar taip bus, ar taip gali būti - tai parodys ateitis.