Galima daug ginčytis dėl korupcijos prigimties, tačiau aišku tik viena - ši socialinė patologija trukdo ir apskritai visuomenei bei valstybei, ir kiekvienam žmogui. Bet kaip suderinti šią aplinkybę su nemažos dalies žmonių polinkiu (išreikštu sociologinėse apklausose) duoti kyšį? Kiek mūsų suvokimas apie korupciją Lietuvoje yra ypatingas, sąlygotas mūsų savitų istorinių ar socialinių politinių kontekstų? Nors tik nedidelė Lietuvos visuomenės dalis korupcijos priežasčių ieško sovietmečio palikime, bet to negalima neįvertinti. Šešėlinė ekonomika atrodė visai priimtina siekiant išgyventi sistemoje, kuri iš tavęs atėmė laisves ir teisę į nuosavybę. Net juokelis, kad tuometinį Kauną aptvėrus spygliuota viela ir kiekvienas žinos už ką sėdi nebuvo toks piktinantis ar turintis vien tik politinį kontekstą. Prisitaikymas prie prievarta primestos sistemos turėjo savo kainą – dvigubos elgesio normos tapo realybe, savanaudiškumas normaliu. Korupciniai veiksmai buvo laikomi priimtinais nes buvo laikomi naudingais visuomenei.
Laisvės ir prekių deficitas totalinės kontrolės sistemoje sukūrė pagrindus korupcijai. Korumpuota veikla tapo gyvenimo normalia dalimi, net įtvirtinama įstatymais nomenklatūros privilegijų sistema. Egzistavo aiškus sovietinės valstybės ir visuomenės daugumos priešiškumas, kuris buvo išreikštas ne vien protestais, bet ir korupcijos toleravimu.
Laikai pasikeitė, bet siekis ignoruojant visuomenės nuomonę korupcinius veiksmus paversti teisėtais išliko gajus. Kaip ir esamas nepasitikėjimas valdžia Lietuvoje, iš dalies paveldėtas iš sovietmečio, bet dar labiau sustiprintas pereinamojo laikotarpio, puoselėtų geresnio gyvenimo vilčių neišsipildymo bei korupcijos skatinamo blogo administravimo. Pagaliau juk buvę nomenklatūrininkai pasinaudoję savo padėtimi ir turėta galia (ar informacija) jei ir netapo klestinčiais verslininkais, tai bent išlaikė ar sukūrė naujas neformalias, pažintimis ir abipusiais įsipareigojimais pagrįstas grupes. Jų metinis korupcinis “biudžetas” ekonomikos ekspertų vertinimu peržengia 1,3 mljrd. Lt ribą. Įtakingos verslo grupuotės gali net ir iš skirtingų politinių jėgų suformuoti savo interesų atstovavimo grupę priimant viešąjį interesą ignoruojantį įstatymą. Kaip jau ciniškai juokaujama: nepaperkamų nėra – skiriasi tik galimybės sumokėti tinkamą kainą. Visuomenės nuomonėje padorumas, teisingumas, teisėtumas bus lyginamas tik su neatsakingais politiniais pažadais. Šiuo atveju šūkis „dešimt-šimtas-tūkstantis dienų iki geresnio gyvenimo“ visuomet bus pranašesnis už „teisėtumą-sąžiningumą“, o korupciniai pasiūlymai suprantami kaip politinio žaidimo dalis. “Blato kultūra” ir parapijinė korupcija niekur neišnyko, tik dabar vadinama kitais madingais žodžiais – favoritizmas, protekcionizmas... Pusė lietuvių ir dabar mano, kad nėra smerktina apeiti įstatymus, jei jie prieštarauja asmeninio teisingumo jausmui. Perversmas protuose dar nesibaigė. Ilgai kaupta tokio elgesio patirtis toliau pritaikoma naujomis sąlygomis, o mažai žinantys apie tikrą korupciją (sociologinės apklausos to neparodys) ir klaidingai suvokiantys jos mastą skatinami pasirinkti korupcinį reikalų sprendimo būdą.
Politinės korupcijos suvokimas Lietuvoje priklauso nuo visuomenės požiūrio. Pilietinės visuomenės stiprinimas remiant, o ne slopinant (smerkiant, demonizuojant, mistifikuojant, šmeižiant...) visas žmonių politinės valios išraiškos formas yra vaistas gydantis bent jau politikų korupciją. Aišku, vieno vaisto, kaip ir vienos korupcinės ligos nėra. Juk Lietuvoje egzistuoja korupcijos teoretikų išskirtos ir juodoji, ir pilkoji, ir baltoji korupcijos su visais savo atspalviais. Štai elito ir visuomenės dauguma vienodai suvokia piniginių kyšių ėmimą už pareigų atlikimą ar neatlikimą ir įvertina tai kaip „juodąją korupciją“ bei reikalauja kuo griežčiau už tai bausti. O rinkėjų papirkinėjimas smulkiomis dovanomis ar kiti panašūs korupciniai pasiūlymai yra atgrasūs daliai elito, bet toleruojami nemažos dalies kitų socialinių grupių. Nelengva net išugdyti visuomenės nepakantumą siekiančiam asmeninės naudos politikui, kuris gali ir per metus vien dėl geresnio posto ar pareigų pakeisti kelias politines partijas. Tuo tarpu dalies medikų korupcinį elgesį, mažas dovanėles pedagogams – „baltąją korupciją“ gali toleruoti ir elito, ir visuomenės dauguma. Atitinkamai, be aiškių sveikatos apsaugos, švietimo sistemų reformų nėra ir nebus surasti įrankiai tam užkirsti kelią. Bet tokia „spalvota“ korupcijos klasifikacija gali ir neatspindėti besikeičiančių visuomenės gyvenimo kontekstų. Ypač jei į informacijos slėpimą, iškreipimą, ignoravimą įtrauktos žiniasklaidos priemonės? Juk padėtis, kai apie savo išrinktų politikų veiksmus rinkėjai sužino iš jų pačių ir svarbiausia – iš laisvos žiniasklaidos, yra normali demokratinėse šalyse. Bet jei dienraštis siekdamas finansinės naudos atvirai palaiko ne viešuosius interesus, o oligarchinį klaną? Informacijos slėpimas pasidaro neatskiriama korupcinių procesų dalimi.
Manyčiau, kad korupcijos formos (kaip ir jų suvokimas) kinta ir jų jau negalima įsprausti į siaurus teisinius rėmus. Juk šiais laikais vargu ar galime kalbėti apie korupciją vien tik kaip standartinį asmeninės naudos siekimą? O kur dar protekcionizmas, patronažas, politinės reklamos finansavimas mainais už įstatymų pritaikymą neskaidriam verslui pažeidžiant viešąjį interesą, vokeliai su neoficialiais atlyginimais...? Nepagarba įstatymams ir valstybei, abejotinų veiksmų toleravimas vedantis prie korupcinio elgesio pateisinimo iki šiol lieka rimtu iššūkiu mums visiems, kiekvienam asmeniškai. Tad buvę politiniai, socialiniai-ekonominiai ar net istoriniai kontekstai pasidaro ne mažiau svarbūs jei mes norime perprasti korupcinius mechanizmus ir užkirsti jiems kelią.
Taigi ką galima pasiūlyti, ką siūlo organizacijos analizuojančios korupcijos mastus. Transparency Internacional rekomenduoja siteminį priėjimą: iškeliama Nacionalinio sąžiningumo idėja, kuriai sukurti reikalinga visų valdžios ir visuomenės institucijų parama. Į tokios sistemos kūrimą turi įsitraukti visi – nuo Seimo iki žiniasklaidos, nuo STT iki pilietinės visuomenės. Tik bendromis visų institucijų pastangomis įmanoma išspręsti problemą tiksliai įvertinus esamą situaciją ir žinant siektiną tikslą. Antikorupcinė politika turi būti kuriama bendromis šių institucijų pastangomis numatant reformuotinas sritis, pasiskirstant atsakomybę ir nuolat įvertinant pasiekimus. Sąžiningumo sistemą galima kurti ir savivaldos lygmenyje reikalaujat deklaruoti turtą ir išlaidas (ir būkite atidūs jeigu kas iš pareigūnų atsisako tai daryti remdamiesi ne visuomenės poreikiu tokiai informacijai, o atitinkamo įstatymo nebuvimu), įgyvendinant skaidrią politiką per pilietinės visuomenės aktyvų dalyvavimą. “Švarios” savivaldybės bus patrauklesnėmis ir investavimui. Taigi, reikalingos ne tik daugelio insitucijų pastangos, bet ir visuomenės atsidavimas antikorupcinėms reformoms.
2008-03-10
2008-03-06
Andrius Kubilius: Kada ir Lietuvoje mes gerai gyvensime?
Kažkada, dar Sąjūdžio laikais, akademikas E.Vilkas į panašų klausimą atsakė labai paprastai ir sakyčiau “vilkiškai”: “gerai gyvensime prabėgus dviems metams po to, kai išmoksime gerai dirbti”. Galima ginčytis dėl tokios formulės, galima aiškintis - ar dabar dar vis dirbame nelabai gerai, bet lieka ir vienas paprastas klausimas – o kas apibrėžia tą gero gyvenimo formulę. Pavyzdžiui, - ar galime teigti, kad gerai gyvensime tada, kai mūsų BVP vienam gyventojui pasieks ES vidurkį? O gal gerai gyvensime tada, kai mūsų atlyginimai ir pensijos bus lygūs europietiškiems atlyginimams ir pensijoms. O gal gero gyvenimo esmė – maža korupcija, mažas nusikalstamumas, žemas alkoholizmo ir narkomanijos lygis? Ar lietuviai šiandien palieka Lietuvą ir išvyksta gyventi kitur tik todėl, kad Lietuvoje mažai uždirba, ar ir todėl, kad jiems nėra gera čia Lietuvoje gyventi?
Pasaulyje populiarėja mintis, kad gero gyvenimo formulės neapibrėžia vien gera ekonomika. Ir vien aukšti BVP skaičiai. Štai žurnale “Economist” (2007.01.05) straipsnyje “Laimė (ir kaip ją išmatuoti)“ rašoma, kad kontinentinė Europa diskutuoja su anglosaksų ekonomistais ir aiškina, kad Europa greitą ekonomikos augimą aukoja vardan “gyvenimo kokybės”, o britų konservatorių lyderis D.Cameron savo politinėje programoje įvedė naują terminą “bendras gerovės lygis” (BGL) ir siūlo jį naudoti vietoje tradicinio “bendro vidaus produkto” (BVP). D.Cameron savo kalboje pasakytoje dar 2006 m. liepos 20 d. sakė “Bendras Gerovės Lygis negali būti išmatuotas pinigais ar parduodamas biržose. Bendra Gerovė apima ir mūsų aplinkos grožį, mūsų kultūros kokybę, ir visų labiausiai mūsų tarpusavio ryšių stiprumą. Esu įsitikinęs, kad svarbiausias šių dienų politikos iššūkis yra stiprinti mūsų visuomenės bendros gerovės pojūtį. Mintis, kad gyvenime ne vien pinigai yra svarbu, - nėra nauja. Mes visada žinojome, kad už pinigus laimės nenusipirksi. Bet Britanijoje politika perdaug dažnai skambėdavo taip, kad atrodydavo jog politikams svarbu yra tik ekonomikos augimas”.
Paklaidžiojus internete nesunku atrasti, kad “gyvenimo gerovės”, “laimingo gyvenimo” (“happiness”) ar panašiai įvardinta tema pasaulyje yra plačiai nagrinėjama, kad yra bandoma moksliškai matuoti atskirų šalių “laimingo gyvenimo” indeksus, nors tik tolimasis ir mistiškasis Butanas kol kas yra vienintelė valstybė, kuri savo valstybės svarbiausia strategija laiko “laimingo gyvenimo” savo žmonėms sukūrimą.
Nėra sunku įsivaizduoti, kad laimingais gali būti ir neturtingi Butano gyventojai, budistiniame tikėjime randantys kelią į amžiną “laimės nirvaną”, laimingais, gyvenančiais be rūpesčio labai dažnai būna ir šiltojo pusiaujo gyventojai, kur galima tiesiog gulėti po banano medžiu, kol prinokęs bananas įkris į po medžiu miegančio čiabuvio pravertą burną, tačiau pasirodo, kad laimingiausiai pasaulyje gyvena ne šiltojo pusiaujo gyventojai, o mūsų netolimi kaimynai - danai.
Štai laimingo gyvenimo tyrimų duomenų pasaulinis centras (World Database of Happiness), 1995-2005 metais uždavęs įvairiose šalyse panašų klausimą (su atsakymu 10 balų sistemoje) - ar žmonės jaučiasi esą patenkinti gyvenimu, ar ne, - pateikia laimingo gyvenimo šalių reitingų lentelę, kur pirmoje vietoje su 8.2 balais yra Danija, antra yra Šveicarija, o Lietuva su 4.6 balo yra tik 83 vietoje.
Eilės Nr. Šalis Laimės Indeksas
1 Danija 8.2
2 Šveicarija 8.1
17 JAV 7.4
54-55 Lenkija 5.9
71-74 Estija 5.1
81-82 Latvija 4.7
83 Lietuva 4.6
84-86 Rusija 4.4
Taigi mes kartu su danais esame ES nariais, mūsų ekonomika sparčiai auga, pagal BVP kiekį vienam gyventojui (PPS standartais) 2007 metais esame pasiekę 61.6 proc. ES vidurkio lygį (Danijoje – 126 proc. ES vidurkio), tačiau iš tyrimo duomenų susidaro vaizdas, kad danai yra žymiai laimingesni nei mes.
Taigi nors Lietuva yra ES narė, bet pagal žmonių savijautą esame visiškai nenutolę nuo Rusijos ir kelias link daniško laimingo gyvenimo yra tolimas ir kol kas sunkiai suvokiamas.
Be abejo žmonių laimingas gyvenimas priklauso ir nuo žmonių mąstymo tradicijos, mentaliteto specifikos, nuo kiekvieno žmogaus individualios situacijos ir atrodytų tikrai ne valstybės valdžia turėtų rūpintis žmogaus laimingu gyvenimu, tačiau nepalieka ramybėje klausimas - ar tikrai negalima būtų matuoti valstybės valdžios veiklos pasiekimų, matuojant ne tik BVP augimą, infliacijos mažumą, bet ir įvertinant žmonių pasitenkinimą savo gyvenimu toje valstybėje. Juk mūsų gyvenimą gali labai stipriai apkartinti tie dalykai, su kuriais susiduriame kasdienybėje ir kurie labai stipriai priklauso nuo valdžios pastangų: biurokratai ir valdininkai, eilės ligoninėse, gatvių kamščiai, dėl ko vakarais atimamos valandos iš tėvų bendravimo su vaikais. Ir šių reikalų neišmatuosi, matuodamas vien tik BVP.
Radęs tokį mane nustebinusį faktą, kad laimingiausiai gyvena danai, nutariau pasidomėti, kas sudaro šią daniško laimingo gyvenimo formulę, kitaip sakant kaip tvarkomos įvairios Danijos gyvenimo sritys, kurios priklauso ir nuo valdžios veiklos.
Labai greitai paaiškėjo, kad daugelyje gyvenimo sričių Danijos valdžia paprasčiausiai geriau ir paprasčiau tvarkosi.
Štai kiekvienais metais Pasaulio Bankas atlieka verslo sąlygų įvairiose šalyse tyrimus, garsiąją “Doing Business” palyginamąją analizę. Pagal paskutinę iš tokių analizių “Doing Business 2008” Danija yra 5 –je vietoje pasaulyje (geriausia Europoje), Lietuva yra 26 vietoje.
1. Singapūras
2. Naujoji Zelandija
3. Jungtinės Valstijos
5. Danija
16. Šveicarija
17. Estija
20. Vokietija
22. Latvija
26. Lietuva
Toks rezultatas yra pakankamai stebinantis, nes danus iki šiol visada įsivaizduodavau kaip dalį socialdemokratiškai sureguliuotos Skandinavijos, kurioje ir verslas turėtų būti socialdemokratiškai biurokratiškai suvaržytas. Tuo tarpu šiame tyrime atliktas darbo rinkos reguliavimo palyginimas dar labiau apstulbina, - pasirodo Danija turi vieną lanksčiausių darbo rinkų reglamentų ir yra 10 vietoje pasaulyje, kai Lietuva tuo tarpu yra tik 124 vietoje. Pagal leidimų ir licenzijų naštą verslui Danija yra 6 vietoje, Lietuva yra 57 vietoje.
Taigi, kaip nebūtų keista - Danija, ją lyginant su Lietuva, yra žymiai liberalesnė ir dinamiškesnė.
Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo (World Economy Forum(WEF)) atliekamą pasaulio šalių konkurencingumo indekso (Global Compettivness Index) matavimą, 2007-2008 m. Danija yra 3 vietoje, Lietuva yra 38 vietoje.
Eilės Nr. Šalis Indeksas
1 JAV 5.67
2 Šveicarija 5.62
3 Danija 5.55
4 Švedija 5.54
27 Estija 4.74
38 Lietuva 4.49
Pagal WEF specializuotus tyrimus atskirose srityse vėl galime matyti kuo Danija ypatingai skiriasi nuo Lietuvos. Pvz. pagal aukštojo išsilavinimo lygį: Danija – 8 vietoje, Lietuva – 44 vietoje; pagal valstybių institucijų išsivystymą: Danija – 2 vietoje, Lietuva - 58 vietoje.
Na ir pagaliau, galime palyginti integralų valdžios santykių su visuomene faktorių – tai korupcijos indeksą. Pagal paskutinį 2007 metų Transparency International korupcijos indekso tyrimą Danija su 9.4 balais yra pasaulyje pirmoje vietoje pagal korupcijos mažumą, Lietuva su 4.8 balais yra 51 vietoje.
Ir paskutinis dalykas – tai valdžios viešųjų paslaugų apimtis, kurią galime matuoti valstybės išlaidų santykio su šalies BVP dydžiu. Lietuvoje šis santykis siekia 33.4 proc., Danijoje – 51 proc.
Kaip rašo žymiausi Lietuvos ekonomistai E.Vilkas, G.Nausėda, R.Kuodis ir kt. Ilgalaikėje valstybės ūkio plėtros strategijoje tokia Lietuvos viešųjų finansų būklė reiškia, kad valdžia negali tinkamai finansuoti tų viešųjų funkcijų, kurias ji bando atlikti, ir todėl tokios viešųjų paslaugų sistemos, kaip švietimas, sveikatos apsauga, policija palaipsniui “degraduoja”. Valdžia Lietuvoje bando vykdyti tiek pat funkcijų kaip ir valdžia Danijoje, bet tam skiria santykinai beveik 40 proc. mažesnę savo ekonominio pyrago dalį. Tėvai, kuriems Lietuvoje reikia leisti savo vaikus į degraduojančią mokyklą, ar vaikai, kuriems reikia savo tėvus gydyti degraduojančiose ligoninėse, tikrai negali pasakyti, kad jie gyvena gerai ir laimingai.
Taigi, Danijos laimės formulė, kurią įgyvendina Danijos valdžia, yra paprasta:
- liberalios, dinamiškos verslo sąlygos, įskaitant ir lanksčią darbo rinką;
- inovatyvi globali ekonomika;
- skaidri ir efektyvi valdžia;
- tinkamai finansuojamos gerovės valstybės viešosios funkcijos;
Todėl į klausimą, - kada ir Lietuvoje gyvensime gerai, arba kitaip sakant, kada ir Lietuvoje gyvensime taip laimingai, kaip gyvenama Danijoje, galime atsakyti labai paprastai, - tada kai įgyvendinsime Danijos laimės formulę – verslo sąlygose, darbo rinkoje, globalioje ekonomikoje, sukūrę skaidrią ir efektyvią valdžią ir sugebėdami tinkamai finansuoti gerovės valstybės viešąsias funkcijas.
Kaip tą geriau padaryti, galime diskutuoti ir ginčytis, bet akivaizdu, kad jeigu to nepadarysime, jeigu kad ir smulkmenose nesugebėsime siekti geriausios, dinamiškiausios tvarkos, jeigu nesistengsime kopijuoti kitų šalių patirties ten, kur galime rasti geriausios patirties, kad ir matomos toje pačioje Danijoje, tai dar ilgai nepasieksime to daniško laimės žiburio.
O jo siekti tikrai yra verta. Nes pagal tą patį pasaulinį laimės indekso matavimą galime atrasti, kad Danijos gyventojai laimingai gyvena vidutiniškai 62.7 metų iš savo pragyvenamų 72.6 metų, tuo tarpu Lietuvoje laimingai gyvename tik 33.2 metų iš pragyvenamų 71.9 metų. Taigi danai per savo pragyventą gyvenimą tik maždaug dešimt metų nejaučia (ar nebejaučia) laimės pojūčio, tuo tarpu mes sugebame daugiau kaip pusę savo gyvenimo praleisti, jausdamiesi nelaimingais.
Taigi - ar politikos tikslu Lietuvoje galėtų tapti ne tik BVP augimas, bet ir laimės indekso augimas – galime ginčytis. Bet kad visiems mums reikia ieškoti laimingo gyvenimo Lietuvoje formulės, ir kad turime ieškoti, ką valdžia turi daryti kitaip, kad žmonėms gyventi gera būtų ir Lietuvoje, kad žmonės būtų laimingi gyvendami Lietuvoje, o ne vien tik Danijoje ar Airijoje, - tai yra akivaizdu. Nes gerai gyvensime ne tik tada, kai išmoksime gerai dirbti, bet ir tada, kai išmoksime džiaugtis gyvenimu, džiaugtis savo šeima, savo draugais ar kaimynais. Ir kai valdžia mums netrukdys tai daryti. O gal net ir padės...
Pasaulyje populiarėja mintis, kad gero gyvenimo formulės neapibrėžia vien gera ekonomika. Ir vien aukšti BVP skaičiai. Štai žurnale “Economist” (2007.01.05) straipsnyje “Laimė (ir kaip ją išmatuoti)“ rašoma, kad kontinentinė Europa diskutuoja su anglosaksų ekonomistais ir aiškina, kad Europa greitą ekonomikos augimą aukoja vardan “gyvenimo kokybės”, o britų konservatorių lyderis D.Cameron savo politinėje programoje įvedė naują terminą “bendras gerovės lygis” (BGL) ir siūlo jį naudoti vietoje tradicinio “bendro vidaus produkto” (BVP). D.Cameron savo kalboje pasakytoje dar 2006 m. liepos 20 d. sakė “Bendras Gerovės Lygis negali būti išmatuotas pinigais ar parduodamas biržose. Bendra Gerovė apima ir mūsų aplinkos grožį, mūsų kultūros kokybę, ir visų labiausiai mūsų tarpusavio ryšių stiprumą. Esu įsitikinęs, kad svarbiausias šių dienų politikos iššūkis yra stiprinti mūsų visuomenės bendros gerovės pojūtį. Mintis, kad gyvenime ne vien pinigai yra svarbu, - nėra nauja. Mes visada žinojome, kad už pinigus laimės nenusipirksi. Bet Britanijoje politika perdaug dažnai skambėdavo taip, kad atrodydavo jog politikams svarbu yra tik ekonomikos augimas”.
Paklaidžiojus internete nesunku atrasti, kad “gyvenimo gerovės”, “laimingo gyvenimo” (“happiness”) ar panašiai įvardinta tema pasaulyje yra plačiai nagrinėjama, kad yra bandoma moksliškai matuoti atskirų šalių “laimingo gyvenimo” indeksus, nors tik tolimasis ir mistiškasis Butanas kol kas yra vienintelė valstybė, kuri savo valstybės svarbiausia strategija laiko “laimingo gyvenimo” savo žmonėms sukūrimą.
Nėra sunku įsivaizduoti, kad laimingais gali būti ir neturtingi Butano gyventojai, budistiniame tikėjime randantys kelią į amžiną “laimės nirvaną”, laimingais, gyvenančiais be rūpesčio labai dažnai būna ir šiltojo pusiaujo gyventojai, kur galima tiesiog gulėti po banano medžiu, kol prinokęs bananas įkris į po medžiu miegančio čiabuvio pravertą burną, tačiau pasirodo, kad laimingiausiai pasaulyje gyvena ne šiltojo pusiaujo gyventojai, o mūsų netolimi kaimynai - danai.
Štai laimingo gyvenimo tyrimų duomenų pasaulinis centras (World Database of Happiness), 1995-2005 metais uždavęs įvairiose šalyse panašų klausimą (su atsakymu 10 balų sistemoje) - ar žmonės jaučiasi esą patenkinti gyvenimu, ar ne, - pateikia laimingo gyvenimo šalių reitingų lentelę, kur pirmoje vietoje su 8.2 balais yra Danija, antra yra Šveicarija, o Lietuva su 4.6 balo yra tik 83 vietoje.
Eilės Nr. Šalis Laimės Indeksas
1 Danija 8.2
2 Šveicarija 8.1
17 JAV 7.4
54-55 Lenkija 5.9
71-74 Estija 5.1
81-82 Latvija 4.7
83 Lietuva 4.6
84-86 Rusija 4.4
Taigi mes kartu su danais esame ES nariais, mūsų ekonomika sparčiai auga, pagal BVP kiekį vienam gyventojui (PPS standartais) 2007 metais esame pasiekę 61.6 proc. ES vidurkio lygį (Danijoje – 126 proc. ES vidurkio), tačiau iš tyrimo duomenų susidaro vaizdas, kad danai yra žymiai laimingesni nei mes.
Taigi nors Lietuva yra ES narė, bet pagal žmonių savijautą esame visiškai nenutolę nuo Rusijos ir kelias link daniško laimingo gyvenimo yra tolimas ir kol kas sunkiai suvokiamas.
Be abejo žmonių laimingas gyvenimas priklauso ir nuo žmonių mąstymo tradicijos, mentaliteto specifikos, nuo kiekvieno žmogaus individualios situacijos ir atrodytų tikrai ne valstybės valdžia turėtų rūpintis žmogaus laimingu gyvenimu, tačiau nepalieka ramybėje klausimas - ar tikrai negalima būtų matuoti valstybės valdžios veiklos pasiekimų, matuojant ne tik BVP augimą, infliacijos mažumą, bet ir įvertinant žmonių pasitenkinimą savo gyvenimu toje valstybėje. Juk mūsų gyvenimą gali labai stipriai apkartinti tie dalykai, su kuriais susiduriame kasdienybėje ir kurie labai stipriai priklauso nuo valdžios pastangų: biurokratai ir valdininkai, eilės ligoninėse, gatvių kamščiai, dėl ko vakarais atimamos valandos iš tėvų bendravimo su vaikais. Ir šių reikalų neišmatuosi, matuodamas vien tik BVP.
Radęs tokį mane nustebinusį faktą, kad laimingiausiai gyvena danai, nutariau pasidomėti, kas sudaro šią daniško laimingo gyvenimo formulę, kitaip sakant kaip tvarkomos įvairios Danijos gyvenimo sritys, kurios priklauso ir nuo valdžios veiklos.
Labai greitai paaiškėjo, kad daugelyje gyvenimo sričių Danijos valdžia paprasčiausiai geriau ir paprasčiau tvarkosi.
Štai kiekvienais metais Pasaulio Bankas atlieka verslo sąlygų įvairiose šalyse tyrimus, garsiąją “Doing Business” palyginamąją analizę. Pagal paskutinę iš tokių analizių “Doing Business 2008” Danija yra 5 –je vietoje pasaulyje (geriausia Europoje), Lietuva yra 26 vietoje.
1. Singapūras
2. Naujoji Zelandija
3. Jungtinės Valstijos
5. Danija
16. Šveicarija
17. Estija
20. Vokietija
22. Latvija
26. Lietuva
Toks rezultatas yra pakankamai stebinantis, nes danus iki šiol visada įsivaizduodavau kaip dalį socialdemokratiškai sureguliuotos Skandinavijos, kurioje ir verslas turėtų būti socialdemokratiškai biurokratiškai suvaržytas. Tuo tarpu šiame tyrime atliktas darbo rinkos reguliavimo palyginimas dar labiau apstulbina, - pasirodo Danija turi vieną lanksčiausių darbo rinkų reglamentų ir yra 10 vietoje pasaulyje, kai Lietuva tuo tarpu yra tik 124 vietoje. Pagal leidimų ir licenzijų naštą verslui Danija yra 6 vietoje, Lietuva yra 57 vietoje.
Taigi, kaip nebūtų keista - Danija, ją lyginant su Lietuva, yra žymiai liberalesnė ir dinamiškesnė.
Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo (World Economy Forum(WEF)) atliekamą pasaulio šalių konkurencingumo indekso (Global Compettivness Index) matavimą, 2007-2008 m. Danija yra 3 vietoje, Lietuva yra 38 vietoje.
Eilės Nr. Šalis Indeksas
1 JAV 5.67
2 Šveicarija 5.62
3 Danija 5.55
4 Švedija 5.54
27 Estija 4.74
38 Lietuva 4.49
Pagal WEF specializuotus tyrimus atskirose srityse vėl galime matyti kuo Danija ypatingai skiriasi nuo Lietuvos. Pvz. pagal aukštojo išsilavinimo lygį: Danija – 8 vietoje, Lietuva – 44 vietoje; pagal valstybių institucijų išsivystymą: Danija – 2 vietoje, Lietuva - 58 vietoje.
Na ir pagaliau, galime palyginti integralų valdžios santykių su visuomene faktorių – tai korupcijos indeksą. Pagal paskutinį 2007 metų Transparency International korupcijos indekso tyrimą Danija su 9.4 balais yra pasaulyje pirmoje vietoje pagal korupcijos mažumą, Lietuva su 4.8 balais yra 51 vietoje.
Ir paskutinis dalykas – tai valdžios viešųjų paslaugų apimtis, kurią galime matuoti valstybės išlaidų santykio su šalies BVP dydžiu. Lietuvoje šis santykis siekia 33.4 proc., Danijoje – 51 proc.
Kaip rašo žymiausi Lietuvos ekonomistai E.Vilkas, G.Nausėda, R.Kuodis ir kt. Ilgalaikėje valstybės ūkio plėtros strategijoje tokia Lietuvos viešųjų finansų būklė reiškia, kad valdžia negali tinkamai finansuoti tų viešųjų funkcijų, kurias ji bando atlikti, ir todėl tokios viešųjų paslaugų sistemos, kaip švietimas, sveikatos apsauga, policija palaipsniui “degraduoja”. Valdžia Lietuvoje bando vykdyti tiek pat funkcijų kaip ir valdžia Danijoje, bet tam skiria santykinai beveik 40 proc. mažesnę savo ekonominio pyrago dalį. Tėvai, kuriems Lietuvoje reikia leisti savo vaikus į degraduojančią mokyklą, ar vaikai, kuriems reikia savo tėvus gydyti degraduojančiose ligoninėse, tikrai negali pasakyti, kad jie gyvena gerai ir laimingai.
Taigi, Danijos laimės formulė, kurią įgyvendina Danijos valdžia, yra paprasta:
- liberalios, dinamiškos verslo sąlygos, įskaitant ir lanksčią darbo rinką;
- inovatyvi globali ekonomika;
- skaidri ir efektyvi valdžia;
- tinkamai finansuojamos gerovės valstybės viešosios funkcijos;
Todėl į klausimą, - kada ir Lietuvoje gyvensime gerai, arba kitaip sakant, kada ir Lietuvoje gyvensime taip laimingai, kaip gyvenama Danijoje, galime atsakyti labai paprastai, - tada kai įgyvendinsime Danijos laimės formulę – verslo sąlygose, darbo rinkoje, globalioje ekonomikoje, sukūrę skaidrią ir efektyvią valdžią ir sugebėdami tinkamai finansuoti gerovės valstybės viešąsias funkcijas.
Kaip tą geriau padaryti, galime diskutuoti ir ginčytis, bet akivaizdu, kad jeigu to nepadarysime, jeigu kad ir smulkmenose nesugebėsime siekti geriausios, dinamiškiausios tvarkos, jeigu nesistengsime kopijuoti kitų šalių patirties ten, kur galime rasti geriausios patirties, kad ir matomos toje pačioje Danijoje, tai dar ilgai nepasieksime to daniško laimės žiburio.
O jo siekti tikrai yra verta. Nes pagal tą patį pasaulinį laimės indekso matavimą galime atrasti, kad Danijos gyventojai laimingai gyvena vidutiniškai 62.7 metų iš savo pragyvenamų 72.6 metų, tuo tarpu Lietuvoje laimingai gyvename tik 33.2 metų iš pragyvenamų 71.9 metų. Taigi danai per savo pragyventą gyvenimą tik maždaug dešimt metų nejaučia (ar nebejaučia) laimės pojūčio, tuo tarpu mes sugebame daugiau kaip pusę savo gyvenimo praleisti, jausdamiesi nelaimingais.
Taigi - ar politikos tikslu Lietuvoje galėtų tapti ne tik BVP augimas, bet ir laimės indekso augimas – galime ginčytis. Bet kad visiems mums reikia ieškoti laimingo gyvenimo Lietuvoje formulės, ir kad turime ieškoti, ką valdžia turi daryti kitaip, kad žmonėms gyventi gera būtų ir Lietuvoje, kad žmonės būtų laimingi gyvendami Lietuvoje, o ne vien tik Danijoje ar Airijoje, - tai yra akivaizdu. Nes gerai gyvensime ne tik tada, kai išmoksime gerai dirbti, bet ir tada, kai išmoksime džiaugtis gyvenimu, džiaugtis savo šeima, savo draugais ar kaimynais. Ir kai valdžia mums netrukdys tai daryti. O gal net ir padės...
2008-03-03
Norint įveikti švietimo krizę, būtinas platus partijų ir visuomenės susitarimas
Dešinioji koalicija "Vardan Lietuvos" sukvietė švietimo sistemoje veikiančius partnerius į pasitarimą dėl švietimo ateities gairių.
Dešinioji koalicija "Vardan Lietuvos", atsiliepdama į Lietuvos švietimui iškilusias opias problemas ir būtinybę nedelsiant ieškoti esminių, visiems priimtinų ir ilgalaikių sprendimų, surengė pasitarimą "Sprendimai švietimo ateičiai – nacionalinio susitarimo link". Susitikime dalyvavo visų pedagogų profesinių sąjungų, tėvų, mokyklų vadovų, moksleivių organizacijų atstovai.
Dešiniojoje koalicijoje "Vardan Lietuvos" dalyvaujančio Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius pastebėjo, kad dabartinės vyriausybės vienašališkos derybos su mokytojų profsąjunga sekimas įvykiams iš paskos ir problemų sprendimo atidėliojimas. Būtina išplėsti švietimo sistemoje dalyvaujančių partnerių ratą ir kartu su jais paruošti neatidėliotinų priemonių permainoms švietime planą.
Andrius Kubilius, Tėvynės sąjungos lyderis ir koalicijos organizacinio komiteto pirmininkas, kalbėdamas apie šiandienos švietimo darbuotojų padėtį kaip vieną didžiausių probleminių taškų švietimo krizėje įvardijo mokytojų nesaugumą ir socialinio bei ekonominio prestižo smukimą. "Norint iš krizės išeiti, reikalingas tiek visuomenės solidarumas su mokytojais ir neatidėliotini sprendimai, tiek kardinalios viešųjų finansų reformos. Išsilavinęs žmogus turi tapti valstybės turtu."
Nacionalinio tėvų forumo ir Lietuvos švietimo tarybos atstovas Šarūnas Bagdonas sakė, kad įsisenėjusios problemos švietimo sistemoje yra linkusios peraugti į krizes. Joms spręsti būtinas visavertis socialinių partnerių bendradarbiavimas ir solidarumas.
Pasitarimo dalyviai sutarė dėl tolesnio bendro darbo formuluojant ilgalaikius politinius sprendimus sprendžiant švietimo srityje pribrendusią krizę. "Mūsų tikslas – nacionalinis susitarimas, kuris įpareigotų būsimąją vyriausybę, kad ir kokia ji būtų, imtis kardinalių žingsnių sprendžiant įsisenėjusias mokyklos problemas", sakė dr. Mantas Adomėnas, Tėvynės Sąjungos švietimo grupės vadovas ir vienas iš pasitarimo organizatorių.
Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos"
Visuomenės ir žmogaus reikalų komitetas
Dešinioji koalicija "Vardan Lietuvos", atsiliepdama į Lietuvos švietimui iškilusias opias problemas ir būtinybę nedelsiant ieškoti esminių, visiems priimtinų ir ilgalaikių sprendimų, surengė pasitarimą "Sprendimai švietimo ateičiai – nacionalinio susitarimo link". Susitikime dalyvavo visų pedagogų profesinių sąjungų, tėvų, mokyklų vadovų, moksleivių organizacijų atstovai.
Dešiniojoje koalicijoje "Vardan Lietuvos" dalyvaujančio Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius pastebėjo, kad dabartinės vyriausybės vienašališkos derybos su mokytojų profsąjunga sekimas įvykiams iš paskos ir problemų sprendimo atidėliojimas. Būtina išplėsti švietimo sistemoje dalyvaujančių partnerių ratą ir kartu su jais paruošti neatidėliotinų priemonių permainoms švietime planą.
Andrius Kubilius, Tėvynės sąjungos lyderis ir koalicijos organizacinio komiteto pirmininkas, kalbėdamas apie šiandienos švietimo darbuotojų padėtį kaip vieną didžiausių probleminių taškų švietimo krizėje įvardijo mokytojų nesaugumą ir socialinio bei ekonominio prestižo smukimą. "Norint iš krizės išeiti, reikalingas tiek visuomenės solidarumas su mokytojais ir neatidėliotini sprendimai, tiek kardinalios viešųjų finansų reformos. Išsilavinęs žmogus turi tapti valstybės turtu."
Nacionalinio tėvų forumo ir Lietuvos švietimo tarybos atstovas Šarūnas Bagdonas sakė, kad įsisenėjusios problemos švietimo sistemoje yra linkusios peraugti į krizes. Joms spręsti būtinas visavertis socialinių partnerių bendradarbiavimas ir solidarumas.
Pasitarimo dalyviai sutarė dėl tolesnio bendro darbo formuluojant ilgalaikius politinius sprendimus sprendžiant švietimo srityje pribrendusią krizę. "Mūsų tikslas – nacionalinis susitarimas, kuris įpareigotų būsimąją vyriausybę, kad ir kokia ji būtų, imtis kardinalių žingsnių sprendžiant įsisenėjusias mokyklos problemas", sakė dr. Mantas Adomėnas, Tėvynės Sąjungos švietimo grupės vadovas ir vienas iš pasitarimo organizatorių.
Dešiniosios koalicijos „Vardan Lietuvos"
Visuomenės ir žmogaus reikalų komitetas
Korupciją pažabos politinės reklamos uždraudimas ir partijų finansavimo reforma
2008 m. vasario 29 d. Dešinioji koalicija “Vardan Lietuvos” Klaipėdoje surengė jau antrąją teminę konferenciją “Korupcija Lietuvoje. Kas kaltas ir ką daryti?”.
Konferenciją pradėjęs Dešiniosios koalicijos kūrimo iniciatorius Andrius Kubilius išdėstė planą, kurį būtina kuo skubiau įgyvendinti siekiant pažaboti korupciją Lietuvoje.
„Siūlome uždrausti juridinių asmenų bei itin griežtai reglamentuoti fizinių asmenų finansinę paramą politinėms partijoms; riboti partijos nario mokesčio dydį“, - sakė Tėvynės sąjungos pirmininkas.
Anot A.Kubiliaus, norint sumažinti korupcijos mastus šalyje, taip pat reikėtų uždrausti politinę partijų reklamą televizijoje; apriboti politikų bei jų šeimos narių dalyvavimą pramoginėse televizijų laidose.
Rimantas Dagys, skaitęs pranešimą tema „Ar tikrai Lietuvoje rimtai kovojama su korupcija?“, pabrėžė pajamų ir visuotinio turto deklaravimo būtinybę. Jis taip pat sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą bausti už korupciją žiniasklaidoje.
Renginyje dalyvavęs Arvydas Anušauskas apgailestavo, kad iki šiol niekur neišnyko “blato” kultūra: ir dabar madinga apeiti įstatymą, jeigu jis prieštarauja asmeniniam “teisingumo” suvokimo jausmui.
Seimo užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Audronius Ažubalis kalbėjo apie korupciją užsienio politikos srityje. Prisimindamas Užsienio reikalų ministerijos kūrimą nepriklausomoje Lietuvoje, jis sakė tikėjęsis, kad rašant ant naujo švaraus popieriaus lapo bus įmanoma sukurti valstybinį organizmą išvengiant cinizmo, protekcionizmo, neformalių klanų susidarymo, kurie veda link neformalių grupinių interesų tenkinimo ir tuo pačiu kelia grėsmę valstybės saugumui.
Konferencijoje taip pat dalyvavo Artūras Šulcas, Edvardas Šalkauskas, Erlandas Paplauskis, Naglis Puteikis, Dainius Elertas ir kiti.
Primename, kad Dešinioji koalicija “Vardan Lietuvos” vienija Tėvynės sąjungą, Lietuvos krikščionis demokratus, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį bei įvairius partijoms nepriklausančius Lietuvoje žinomus žmones.
Konferenciją pradėjęs Dešiniosios koalicijos kūrimo iniciatorius Andrius Kubilius išdėstė planą, kurį būtina kuo skubiau įgyvendinti siekiant pažaboti korupciją Lietuvoje.
„Siūlome uždrausti juridinių asmenų bei itin griežtai reglamentuoti fizinių asmenų finansinę paramą politinėms partijoms; riboti partijos nario mokesčio dydį“, - sakė Tėvynės sąjungos pirmininkas.
Anot A.Kubiliaus, norint sumažinti korupcijos mastus šalyje, taip pat reikėtų uždrausti politinę partijų reklamą televizijoje; apriboti politikų bei jų šeimos narių dalyvavimą pramoginėse televizijų laidose.
Rimantas Dagys, skaitęs pranešimą tema „Ar tikrai Lietuvoje rimtai kovojama su korupcija?“, pabrėžė pajamų ir visuotinio turto deklaravimo būtinybę. Jis taip pat sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą bausti už korupciją žiniasklaidoje.
Renginyje dalyvavęs Arvydas Anušauskas apgailestavo, kad iki šiol niekur neišnyko “blato” kultūra: ir dabar madinga apeiti įstatymą, jeigu jis prieštarauja asmeniniam “teisingumo” suvokimo jausmui.
Seimo užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Audronius Ažubalis kalbėjo apie korupciją užsienio politikos srityje. Prisimindamas Užsienio reikalų ministerijos kūrimą nepriklausomoje Lietuvoje, jis sakė tikėjęsis, kad rašant ant naujo švaraus popieriaus lapo bus įmanoma sukurti valstybinį organizmą išvengiant cinizmo, protekcionizmo, neformalių klanų susidarymo, kurie veda link neformalių grupinių interesų tenkinimo ir tuo pačiu kelia grėsmę valstybės saugumui.
Konferencijoje taip pat dalyvavo Artūras Šulcas, Edvardas Šalkauskas, Erlandas Paplauskis, Naglis Puteikis, Dainius Elertas ir kiti.
Primename, kad Dešinioji koalicija “Vardan Lietuvos” vienija Tėvynės sąjungą, Lietuvos krikščionis demokratus, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį bei įvairius partijoms nepriklausančius Lietuvoje žinomus žmones.
Audronius Ažubalis: Korupcijos ištakos Lietuvos valstybinėse institucijose
Pasisakyme apie korupcijos ištakas Lietuvos valstybinėse institucijose norėčiau apsistoti ties viena jų – užsienio reikalų ministerija – nauja institucija, sukurta po Nepriklausomybės atkūrimo.
Atrodytų, kad rašant ant švaraus popieriaus lapo, tai yra, kuriant naują instituciją, buvo visos galimybės sukurti valstybinį organizmą, kuriame nesijaustų senojo sovietinio raugo: cinizmo, protekcionizmo, neformalių klanų susidarymo, kurie veda link neformalių grupinių interesų tenkinimo ir tuo pačiu kelia grėsmę valstybės saugumui.
Deja, iš anksto buvo paimta „teisinga gaida“ ir buvusios sovietinės taip vadinamos LTSR „Užsienio reikalų ministerijos“ pareigūnai, sovietinės nomenklatūros vaikai ir vaikaičiai, kai kurie iš jų baigusieji sovietinių diplomatų kalves, tapo jaunosios Lietuvos diplomatijos gvardija. Geriausias tokio gimininio/partinio įdarbinimo pavyzdys - dabartinio jaunojo „frontininko“ Algirdo Paleckio, siūlančio žiniasklaidos nacionalizaciją ir besididžiuojančio ikikarinės Lietuvos Nepriklausomybės duobkasiais ir kolaborantais, darbas Užsienio reikalų ministerijoje. Kas ir kaip galėjo tokį homo sovieticus įdarbinti šioje ministerijoje? Ar galima iš tokių diplomatų tikėtis nuoširdaus darbo, na kad ir siekiant įgyvendinti okupacijos žalos atlyginimo įstatymą, jei jam okupacija nebuvo okupacija? Na, o ankstesnis darbas LKP CK tapo tiesiog asmens lojalumą ir profesionalumą liudijančia ir būtina daugumos naujųjų Nepriklausomos Lietuvos ambasadorių žyme.
Antra vertus, atsikūrusios Lietuvos ministerijos vadovai, kurdami tokią sistemą, taip pat nepamiršo savo atžalų: kam darbas Užsienio reikalų ministerijoje, kam atašė pareigos Briuselyje.
Natūraliai gali kilti klausimas – ką bendro su korupcija turi ši sovietinės nomenklatūros stiliumi sukurtos institucijos charakteristika?
Atsakymas toks: ydingu stiliumi sukurta institucija pagimdė naująją grupę „draugų“, tarpusavyje susijusią neformaliais ryšiais, per kuriuos buvo realizuojami ar yra bandomi realizuoti vienokie ar kitokie interesai. Kai kurie faktai, kaip žinome iš Seimo komisijos VSD veiklai tirti medžiagos, liudija, kad aukščiausi valstybės tarnautojų postai buvo dalijami konsultuojantis su įtakingomis verslo grupėmis, kurių veikla ne visada atitinka valstybės interesus. Dar daugiau: paskutiniai įvykiai rodo, jog dabartinė diplomatų skyrimo procedūra neužkerta kelio tarnyboje atsidurti asmenims, kurių reputacija ir lojalumas valstybei abejotini. Diplomatinėje tarnyboje įvairių politinių ir, kas žino – korupcinių susitarimų pagrindu atsidūrė asmenys su, kaip sako ministras P.Vaitiekūnas, „jautria praeitimi“.
Paprastai kalbant, tai – žmonės, turėję ryšių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tačiau nepraėję Liustracijos komisijos, o, pasak kai kurių liudytojų, liustraciją „praėję“ buvusio VSD generalinio direktoriaus kabinete. Jei tai pasitvirtintų, tai reikštų ne tik tai, kad su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais dirba žmonės, kurių lojalumas valstybei nepatikrintas, bet ir tai, kad tokie žmonės tampa visiškai priklausomi nuo vieno ar kito juos rėmusio klano malonės. Istorija teikia daug pavyzdžių, kaip tokie žmonės gali būti panaudoti. Tačiau baisiausia yra tai, kad visa tai stebi sąžiningi jaunieji diplomatai, atėję dirbti ir tarnauti valstybei iš idealistinių paskatų. Jiems belieka du keliai – tylėti ir susitaikant tapti šio žaidimo dalyviais arba palikti šią tarnybą.
Taigi vyksta jaunosios diplomatų kartos dvasinis prievartavimas, kai jie verčiami dirbti su kad ir neseniai užsienio reikalų ministro patarėju įdarbintu asmeniu, kurį kiek anksčiau to paties ministro sudaryta speciali tyrimo komisija dėl jo labai abejotino elgesio pasiūlė prieš laiką atšaukti iš darbo užsienio ambasadoje (kas ir buvo padaryta). Tačiau po mėnesio kito šis asmuo vėl buvo priimtas į Užsienio reikalų ministeriją ministro P.Vaitiekūno patarėju. Taip išplaunamos visuomenės vertybės – valstybės pamatas.
Iš jaunųjų diplomatų daromi cinikai – raskolnikovai – viskas galima, viskas leistina žmogui, neva vertesniam nei kitas. Ir štai rezultatai – dabar stebime dažnus diplomatų atsisakymus vykti dirbti į „neprestižines“ valstybes, o jei ir sutinkama vykti, reikalaujama papildomų „paskatinimų“ – pirmalaikio diplomatinio rango suteikimo, ir panašiai. Pareigingumas, lojalumas valstybei dingsta, lieka ciniškas savo naudos siekimas.
Taigi turėjusi būti iš esmės nauja tiek principais, tiek struktūra ir dvasia institucija, Užsienio reikalų ministerija netapo. To šaknys – praeityje, kuri įsikūnijo politinėje partijoje, keitusioje savo pavadinimus nuo TSKP į LKP, iš LKP į LDDP, vėliau į LSDP, bet nekeitusioje esmės.
Taigi ką turėtume daryti? Pirmiausia – keisti esmines diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatas, o tokiam žingsniui užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros atstovai įnirtingai priešinasi.
Todėl mes už tai, kad Lietuvos diplomatinių atstovų skyrimo procedūros būtų kuo skaidresnės. Vienu svarbiausių uždavinių laikome rotacijos principo diplomatinėje tarnyboje įtvirtinimą. Rotacijos principo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje atkūrimas – esminis principas „skaidrinant“ paskyrimus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, darant ją efektyvesne. Neturi būti taip, kad vieni 12-13 metų negrįžta į Lietuvą iš užsienio – ambasadoriauja, o kiti – irgi nepamainomi – sėdi Tėvynėje ir kažką strateguoja. Turime pasiekti, kad skiriant diplomatiniu atstovu asmenį, Seimas, o ne tik Prezidentas, premjeras ar užsienio reikalų ministras gautų išsamią informaciją apie kandidatą. Šiuo metu VSD atsisako teikti tokią informaciją Seimo užsienio reikalų komitetui, nors įstatymas juos ir įpareigoja. Aišku, kad be aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paramos VSD negalėtų Seimo ignoruoti. Kaip ir užsienio reikalų ministerija negalėtų ignoruoti Seimo nuomonės apie susikompromitavusius asmenis, kuriuos jie išdrįsta siūlyti Seimo užsienio reikalų komitetui tvirtinti ambasadoriais. Prisiminkime Edmino Bagdono ir Romualdo Kozyrovičiaus skyrimo ambasadoriais istorijas. Todėl čia būtinas tvirtas visuomenės palaikymas.
Taip pat turime sukurti LR diplomatų profesinio tobulinimo sistemą tam, kad turėtume stiprų aukšto rango diplomatų rezervą, pasiruošusį bet kuriuo metu deramai atstovauti Lietuvos valstybę, kad daugiau negirdėtume, jog skiriame tą ar kitą asmenį todėl, kad jis čia – Lietuvoje – niekam tinkamas, ar kad jis turi statybininko profesiją, o ten kaip tik statome ambasadą.
Taigi dešiniosios koalicijos – Tėvynės sąjungos ir kitų dešiniųjų jėgų, kurios, tikiu, laimės rinkimus, laukia didelis darbas, kuriant gerą, teisingą, efektyvią valstybės valdymo sistemą. Tuo pačiu – ir pertvarkant Lietuvos diplomatinę tarnybą, kad ji taptų skaidri, efektyvi ir tik valstybės interesams tarnaujanti institucija.
Atrodytų, kad rašant ant švaraus popieriaus lapo, tai yra, kuriant naują instituciją, buvo visos galimybės sukurti valstybinį organizmą, kuriame nesijaustų senojo sovietinio raugo: cinizmo, protekcionizmo, neformalių klanų susidarymo, kurie veda link neformalių grupinių interesų tenkinimo ir tuo pačiu kelia grėsmę valstybės saugumui.
Deja, iš anksto buvo paimta „teisinga gaida“ ir buvusios sovietinės taip vadinamos LTSR „Užsienio reikalų ministerijos“ pareigūnai, sovietinės nomenklatūros vaikai ir vaikaičiai, kai kurie iš jų baigusieji sovietinių diplomatų kalves, tapo jaunosios Lietuvos diplomatijos gvardija. Geriausias tokio gimininio/partinio įdarbinimo pavyzdys - dabartinio jaunojo „frontininko“ Algirdo Paleckio, siūlančio žiniasklaidos nacionalizaciją ir besididžiuojančio ikikarinės Lietuvos Nepriklausomybės duobkasiais ir kolaborantais, darbas Užsienio reikalų ministerijoje. Kas ir kaip galėjo tokį homo sovieticus įdarbinti šioje ministerijoje? Ar galima iš tokių diplomatų tikėtis nuoširdaus darbo, na kad ir siekiant įgyvendinti okupacijos žalos atlyginimo įstatymą, jei jam okupacija nebuvo okupacija? Na, o ankstesnis darbas LKP CK tapo tiesiog asmens lojalumą ir profesionalumą liudijančia ir būtina daugumos naujųjų Nepriklausomos Lietuvos ambasadorių žyme.
Antra vertus, atsikūrusios Lietuvos ministerijos vadovai, kurdami tokią sistemą, taip pat nepamiršo savo atžalų: kam darbas Užsienio reikalų ministerijoje, kam atašė pareigos Briuselyje.
Natūraliai gali kilti klausimas – ką bendro su korupcija turi ši sovietinės nomenklatūros stiliumi sukurtos institucijos charakteristika?
Atsakymas toks: ydingu stiliumi sukurta institucija pagimdė naująją grupę „draugų“, tarpusavyje susijusią neformaliais ryšiais, per kuriuos buvo realizuojami ar yra bandomi realizuoti vienokie ar kitokie interesai. Kai kurie faktai, kaip žinome iš Seimo komisijos VSD veiklai tirti medžiagos, liudija, kad aukščiausi valstybės tarnautojų postai buvo dalijami konsultuojantis su įtakingomis verslo grupėmis, kurių veikla ne visada atitinka valstybės interesus. Dar daugiau: paskutiniai įvykiai rodo, jog dabartinė diplomatų skyrimo procedūra neužkerta kelio tarnyboje atsidurti asmenims, kurių reputacija ir lojalumas valstybei abejotini. Diplomatinėje tarnyboje įvairių politinių ir, kas žino – korupcinių susitarimų pagrindu atsidūrė asmenys su, kaip sako ministras P.Vaitiekūnas, „jautria praeitimi“.
Paprastai kalbant, tai – žmonės, turėję ryšių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, tačiau nepraėję Liustracijos komisijos, o, pasak kai kurių liudytojų, liustraciją „praėję“ buvusio VSD generalinio direktoriaus kabinete. Jei tai pasitvirtintų, tai reikštų ne tik tai, kad su valstybės paslaptį sudarančiais dokumentais dirba žmonės, kurių lojalumas valstybei nepatikrintas, bet ir tai, kad tokie žmonės tampa visiškai priklausomi nuo vieno ar kito juos rėmusio klano malonės. Istorija teikia daug pavyzdžių, kaip tokie žmonės gali būti panaudoti. Tačiau baisiausia yra tai, kad visa tai stebi sąžiningi jaunieji diplomatai, atėję dirbti ir tarnauti valstybei iš idealistinių paskatų. Jiems belieka du keliai – tylėti ir susitaikant tapti šio žaidimo dalyviais arba palikti šią tarnybą.
Taigi vyksta jaunosios diplomatų kartos dvasinis prievartavimas, kai jie verčiami dirbti su kad ir neseniai užsienio reikalų ministro patarėju įdarbintu asmeniu, kurį kiek anksčiau to paties ministro sudaryta speciali tyrimo komisija dėl jo labai abejotino elgesio pasiūlė prieš laiką atšaukti iš darbo užsienio ambasadoje (kas ir buvo padaryta). Tačiau po mėnesio kito šis asmuo vėl buvo priimtas į Užsienio reikalų ministeriją ministro P.Vaitiekūno patarėju. Taip išplaunamos visuomenės vertybės – valstybės pamatas.
Iš jaunųjų diplomatų daromi cinikai – raskolnikovai – viskas galima, viskas leistina žmogui, neva vertesniam nei kitas. Ir štai rezultatai – dabar stebime dažnus diplomatų atsisakymus vykti dirbti į „neprestižines“ valstybes, o jei ir sutinkama vykti, reikalaujama papildomų „paskatinimų“ – pirmalaikio diplomatinio rango suteikimo, ir panašiai. Pareigingumas, lojalumas valstybei dingsta, lieka ciniškas savo naudos siekimas.
Taigi turėjusi būti iš esmės nauja tiek principais, tiek struktūra ir dvasia institucija, Užsienio reikalų ministerija netapo. To šaknys – praeityje, kuri įsikūnijo politinėje partijoje, keitusioje savo pavadinimus nuo TSKP į LKP, iš LKP į LDDP, vėliau į LSDP, bet nekeitusioje esmės.
Taigi ką turėtume daryti? Pirmiausia – keisti esmines diplomatinės tarnybos įstatymo nuostatas, o tokiam žingsniui užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros atstovai įnirtingai priešinasi.
Todėl mes už tai, kad Lietuvos diplomatinių atstovų skyrimo procedūros būtų kuo skaidresnės. Vienu svarbiausių uždavinių laikome rotacijos principo diplomatinėje tarnyboje įtvirtinimą. Rotacijos principo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje atkūrimas – esminis principas „skaidrinant“ paskyrimus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, darant ją efektyvesne. Neturi būti taip, kad vieni 12-13 metų negrįžta į Lietuvą iš užsienio – ambasadoriauja, o kiti – irgi nepamainomi – sėdi Tėvynėje ir kažką strateguoja. Turime pasiekti, kad skiriant diplomatiniu atstovu asmenį, Seimas, o ne tik Prezidentas, premjeras ar užsienio reikalų ministras gautų išsamią informaciją apie kandidatą. Šiuo metu VSD atsisako teikti tokią informaciją Seimo užsienio reikalų komitetui, nors įstatymas juos ir įpareigoja. Aišku, kad be aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paramos VSD negalėtų Seimo ignoruoti. Kaip ir užsienio reikalų ministerija negalėtų ignoruoti Seimo nuomonės apie susikompromitavusius asmenis, kuriuos jie išdrįsta siūlyti Seimo užsienio reikalų komitetui tvirtinti ambasadoriais. Prisiminkime Edmino Bagdono ir Romualdo Kozyrovičiaus skyrimo ambasadoriais istorijas. Todėl čia būtinas tvirtas visuomenės palaikymas.
Taip pat turime sukurti LR diplomatų profesinio tobulinimo sistemą tam, kad turėtume stiprų aukšto rango diplomatų rezervą, pasiruošusį bet kuriuo metu deramai atstovauti Lietuvos valstybę, kad daugiau negirdėtume, jog skiriame tą ar kitą asmenį todėl, kad jis čia – Lietuvoje – niekam tinkamas, ar kad jis turi statybininko profesiją, o ten kaip tik statome ambasadą.
Taigi dešiniosios koalicijos – Tėvynės sąjungos ir kitų dešiniųjų jėgų, kurios, tikiu, laimės rinkimus, laukia didelis darbas, kuriant gerą, teisingą, efektyvią valstybės valdymo sistemą. Tuo pačiu – ir pertvarkant Lietuvos diplomatinę tarnybą, kad ji taptų skaidri, efektyvi ir tik valstybės interesams tarnaujanti institucija.
Rimantas Dagys: Ar tikrai Lietuvoje rimtai kovojama su korupcija?
Nors Lietuvoje veikia visos tam reikalui skirtos institucijos, tačiau eilinis Lietuvos pilietis tikrai jaučia, kad padėtis šioje srityje negerėja. Kokios priežastys?
Politinės valios stoka, bei valdžios įstaigų vadovų aiškiai demonstruojama nuostata, kad nesąžiningi pareigūnų veiksmai bus toleruojami.
Pavyzdžiai:
Pasirašytas partijų antikorupcinių priemonių planas iš esmės dėl valdančiosios koalicijos neveiksnumo neįgyvendintas. Vienas pagrindinių susitarimų, kad valdininkas privalo pagrįsti savo turtą pajamomis ir tuo įrodyti, kad sąžiningai tarnauja valstybei. Nepagrįstas turtas pajamomis turi būti laikomas korumpuotai įgytu ir nepagrįstas turtas turėtų būti kompensuojamas valstybei. Kartu kaip būtina sąlyga turėtų būti priimtas visuotinis turto deklaravimas, kitaip pavogtą turtą galima būtų lengvai paslėpti. Tokių priemonių įgyvendinimas turėtų didžiulį prevencinį poveikį. Deja, Seimo teisės it teisėtvarkos komitetas ir teisės departamentas kone pusė metų vilkino procesą, mėgindami šias nuostatas įvardinti kaip antikonstitucines. Dabar jau keli mėnesiai, jos svarstomos vyriausybėje. Bet kuriuo atveju jis greičiausiai pradės veikti tik nuo 2009 metų.
Tarnyboje prasižengę ar tyrimuose prastai nuskambėję pareigūnai ne tik realiai išvengia bausmės, bet netgi daro karjerą tarnyboje . Pavyzdžių pilna: Prezidento patarėjo A.Bagdono, Premjero patarėjo A.Januškos ir kt. atvejai. Seimo Antikorupcijos komisijai pradėjus tyrimą, susikompromitavę žemėtvarkininkai kyla karjeros laiptais žemės ūkio ministerijoje, komisijai liudiję medikai praranda darbą, žemėtvarkininkus įtariantys korupciją piliečiai bauginami, o policiją tyli ir daugelis panašių atvejų.
Vyraujanti valdžios įstaigų vadovai nuomonė, kad prievolė priversti valdininkus dirbti skaidriai yra tik prokuratūros ar STT reikalas.
Nors visos politinės partijos formaliai pritarė finansinės partijų finansinę veiklą pavesti prižiūrėti STT, bet vyriausybė nusprendė, kad užteks neturinčios relių svertų Vyriausiosios rinkimų komisijos priežiūros. Iki šiol svarstomos rinkimų įstatymo pataisos, skirtos apriboti galimybes partijoms reklamuoti save per TV, neleisti dalinti dovanas ir t.t.
Kaip turėjo suprasti šiuos signalus visuomenė? Greičiausiai jie suprato, kad apie korupcija reikia kalbėti, bet su ja aktyviai nekovoti. Todėl nestebina Transparency International tyrimo duomenis, kad apie du trečdalius piliečių nors ir smerkia korupcija, bet kyšius duos. Juo labiau, kad to pačio tyrimo duomenimis, kyšių efektyvumas Lietuvoje virš 80 procentų.
Galima teisinės sąmonės aklavietė ar nenoras spręsti dažnai “nepatogias” bylas. Deja daugelis teisininkų vadovaujasi nuostatoms, kurios žymiai apsunkina kova su korupcija.
Pavyzdžiai:
Valdininkas spręsdamas žemės gražinimo klausimus, pasinaudojęs savo padėtimi priima keliasdešimt sau ir savo giminėms palankius sprendimus, kai tuo tarpu kitiems sprendimai vilkinami. Visiems akivaizdu, kad tai yra blogai. Tačiau, specialiosios tarnybos remdamiesi galiojančia teisine logika, mėgina nagrinėti kiekvieno atskiro sprendimo teisėtumą, bet ne jų visumą. Beje bandymų specialiųjų tarnybų kreiptis į teismą dėl visumos, kiek man yra žinoma, taip pat nebuvo. Po 2000 metų priimtos baudžiamojo ir administracinio teisės pažeidimų kodekso pataisos panaikinusios bausmių sumavimą žymiai apsunkino kovą su korupcija.
Žemės reforma dar nebaigta, ji tęsiasi jau 16 metų. Procesas nėra baigtas. Žmonės padavę pareiškimus 1991 metais iki šiol laukia sprendimų. Jų bylos gulėjo pas valdininkus, kas jose ne visi pretendentai žinojo, daug kam iš jų nebuvo net ir sąmoningai nerodoma. Dabar jie randa atseit jų pasirašytus dokumentus, kurių jie nepasirašė. Piliečiai kreipiasi į prokuratūrą, ji pasižiūrėjusi į tame dokumente parašytą datą, sako, kad pasibaigė senaties terminas. Viena vertus niekas nesiaiškina, kada tas popierius atsirado, kita vertus problema platesnė. Kaip galima taikyti senaties terminus nepasibaigusiam procesui? Jeigu teisėsaugininkų manymu reikia keisti įstatymus, kodėl to daryti nesiūloma? Gal taip ramiau?
Nors ES direktyvos reikalauja, kad korupcinėms byloms būtų taikomi kuo ilgesni terminai, Lietuvoje jie maksimaliai sutrumpinti. Tarnybiniam galimai su korupcija susijusiam nusižengimui taikomas vienerių metų senaties terminas.
Teismai tapo ne tik nepriklausomi, bet ir uždari, eliminuota bet kokia galimybė visuomenei kontroliuoti šią sistemą. . Pažvelgime kaip sutelktai blokuojamos net ir kosmetinės priemonės didinti visuomenės kontrolę teismams svarstant įstatymą Seime.. Seimo nariams dažnai tenka žmonėms pasiūlyti kreiptis į teismą. Bet dažnai širdyje ar nejaučiame, kad žmogų pasiuntėme...kažkur.
Šie su sveika logika besikertantys teisiniai absurdai ir ydinga padėtis teismuose turi būti kuo greičiau ištaisyti.
Su korupcija padrikai, nekoordinuotai ir žinybiškai. Lyg ir veikia visos institucijos, bet praktiškai nėra koordinacijos tarp jų. Labai mažai atliekama kompleksinių tyrimų jautriose srityse.
Ką mes privalome padaryti?
Klasikinės teorijos duoda paprastą atsakymą. Korupcija valdžios įstaigose toliau klestės, jeigu valdininkas bus žemos kvalifikacijos, nebrangins savo darbo vietos ir žinos, kad galės nuo bausmės lengvai išsisukti. Todėl, turime skatinti sąžiningai dirbančius ir principingai vertinti prasižengusius nepriklausomai ar jis kitų ar savas. Formulė paprasta, bet nelengvai įgyvendinama.
Ką gi reikia visų pirma daryti?
Reikia padaryti viską, kad kuo greičiau priimtas ir pradėtų veikti įstatymas, kuris leistų valdininkų nepagristą turtą pajamomis laikyti korumpuotai įgytu , bei įvesti visuotinį turto deklaravimą. Tai leistų kontroliuojančiom institucijom pereiti nuo “seklių morkų” sistemos, prie efektyvios kontrolės, leistų sekti neteisėtai įgyto turto judėjimą ir sumuoti visas “šunybes” į krūvą, o ne knibinėti po gabalėlį. O svarbiausia, tai atgrasintų nemažą kiekį norinčių nelegaliai pasišildyti rankas tarnyboje.
Įteisinti senaties termino netaikymą stambiems korupcijos nusikaltimams
Viešieji pirkimai kurie turi tapti viešesni, skaidresni, bereikalingai neįslaptinant informacijos ir vykdomi realiai nediskriminuojant viešųjų pirkimų dalyvių.
Viešojo administravimo reforma: saulėlydis biurokratizmui, viešasis sektorius turi būti tvarkomas taip pat efektyviai kaip ir privatus.
Teisinė reforma – sankcijų susiejimas su pajamomis ir turtu;
Valstybės tarnybos ir pagal darbo sutartis dirbančiųjų atlyginimus, mažinanti korupciją šiose sistemose; Reikia atsisakyti įdingos dabar galiojančios tvarkos leidžiančios savo nuožiūra vadovui skirti iki 60 procentų priemokas ir pereiti prie papildomo atlygio už konkrečias užduotis, kurių rezultatai būtų realia pamatuoti, sistemos.
Reikia sukurti sistemą kuri leistų sąžiningai valstybei tarnavusiam valdininkui džiaugtis padoria pensija senatvėje, tačiau nesąžiningas turėtų iš karto prarasti visus šiuos privalumus.
Priimti pataisas draudžiančias sugrįžti i valstybės tarnybą šiurkščiai prasižengusiems valdininkams ir valstybinių įmonių vadovams.
Sustabdyti ilgalaikį žemės nuomos procesą, revizuoti visus priimtus sprendimus. Susigrąžinti tuos sklypus, kurių paskirtis nusikalstamai pakeista. Patikrinti visos valstybės poreikiams rezervuotos žemės pagrįstumą.
Būtina sukurti priemonių planą korupcijai žiniasklaidoje mažinti, reikia pritarti Lietuvos Žurnalistų Sąjungos siūlymui taikyti baudžiamojo kodekso antikorupcines nuostatas ir visuomenės informavimo priemonių savininkams, asmenims atsakingiems už visuomenės informavimo priemonės turinį, vyriausiuosius redaktoriams ir žurnalistams.
Politinės valios stoka, bei valdžios įstaigų vadovų aiškiai demonstruojama nuostata, kad nesąžiningi pareigūnų veiksmai bus toleruojami.
Pavyzdžiai:
Pasirašytas partijų antikorupcinių priemonių planas iš esmės dėl valdančiosios koalicijos neveiksnumo neįgyvendintas. Vienas pagrindinių susitarimų, kad valdininkas privalo pagrįsti savo turtą pajamomis ir tuo įrodyti, kad sąžiningai tarnauja valstybei. Nepagrįstas turtas pajamomis turi būti laikomas korumpuotai įgytu ir nepagrįstas turtas turėtų būti kompensuojamas valstybei. Kartu kaip būtina sąlyga turėtų būti priimtas visuotinis turto deklaravimas, kitaip pavogtą turtą galima būtų lengvai paslėpti. Tokių priemonių įgyvendinimas turėtų didžiulį prevencinį poveikį. Deja, Seimo teisės it teisėtvarkos komitetas ir teisės departamentas kone pusė metų vilkino procesą, mėgindami šias nuostatas įvardinti kaip antikonstitucines. Dabar jau keli mėnesiai, jos svarstomos vyriausybėje. Bet kuriuo atveju jis greičiausiai pradės veikti tik nuo 2009 metų.
Tarnyboje prasižengę ar tyrimuose prastai nuskambėję pareigūnai ne tik realiai išvengia bausmės, bet netgi daro karjerą tarnyboje . Pavyzdžių pilna: Prezidento patarėjo A.Bagdono, Premjero patarėjo A.Januškos ir kt. atvejai. Seimo Antikorupcijos komisijai pradėjus tyrimą, susikompromitavę žemėtvarkininkai kyla karjeros laiptais žemės ūkio ministerijoje, komisijai liudiję medikai praranda darbą, žemėtvarkininkus įtariantys korupciją piliečiai bauginami, o policiją tyli ir daugelis panašių atvejų.
Vyraujanti valdžios įstaigų vadovai nuomonė, kad prievolė priversti valdininkus dirbti skaidriai yra tik prokuratūros ar STT reikalas.
Nors visos politinės partijos formaliai pritarė finansinės partijų finansinę veiklą pavesti prižiūrėti STT, bet vyriausybė nusprendė, kad užteks neturinčios relių svertų Vyriausiosios rinkimų komisijos priežiūros. Iki šiol svarstomos rinkimų įstatymo pataisos, skirtos apriboti galimybes partijoms reklamuoti save per TV, neleisti dalinti dovanas ir t.t.
Kaip turėjo suprasti šiuos signalus visuomenė? Greičiausiai jie suprato, kad apie korupcija reikia kalbėti, bet su ja aktyviai nekovoti. Todėl nestebina Transparency International tyrimo duomenis, kad apie du trečdalius piliečių nors ir smerkia korupcija, bet kyšius duos. Juo labiau, kad to pačio tyrimo duomenimis, kyšių efektyvumas Lietuvoje virš 80 procentų.
Galima teisinės sąmonės aklavietė ar nenoras spręsti dažnai “nepatogias” bylas. Deja daugelis teisininkų vadovaujasi nuostatoms, kurios žymiai apsunkina kova su korupcija.
Pavyzdžiai:
Valdininkas spręsdamas žemės gražinimo klausimus, pasinaudojęs savo padėtimi priima keliasdešimt sau ir savo giminėms palankius sprendimus, kai tuo tarpu kitiems sprendimai vilkinami. Visiems akivaizdu, kad tai yra blogai. Tačiau, specialiosios tarnybos remdamiesi galiojančia teisine logika, mėgina nagrinėti kiekvieno atskiro sprendimo teisėtumą, bet ne jų visumą. Beje bandymų specialiųjų tarnybų kreiptis į teismą dėl visumos, kiek man yra žinoma, taip pat nebuvo. Po 2000 metų priimtos baudžiamojo ir administracinio teisės pažeidimų kodekso pataisos panaikinusios bausmių sumavimą žymiai apsunkino kovą su korupcija.
Žemės reforma dar nebaigta, ji tęsiasi jau 16 metų. Procesas nėra baigtas. Žmonės padavę pareiškimus 1991 metais iki šiol laukia sprendimų. Jų bylos gulėjo pas valdininkus, kas jose ne visi pretendentai žinojo, daug kam iš jų nebuvo net ir sąmoningai nerodoma. Dabar jie randa atseit jų pasirašytus dokumentus, kurių jie nepasirašė. Piliečiai kreipiasi į prokuratūrą, ji pasižiūrėjusi į tame dokumente parašytą datą, sako, kad pasibaigė senaties terminas. Viena vertus niekas nesiaiškina, kada tas popierius atsirado, kita vertus problema platesnė. Kaip galima taikyti senaties terminus nepasibaigusiam procesui? Jeigu teisėsaugininkų manymu reikia keisti įstatymus, kodėl to daryti nesiūloma? Gal taip ramiau?
Nors ES direktyvos reikalauja, kad korupcinėms byloms būtų taikomi kuo ilgesni terminai, Lietuvoje jie maksimaliai sutrumpinti. Tarnybiniam galimai su korupcija susijusiam nusižengimui taikomas vienerių metų senaties terminas.
Teismai tapo ne tik nepriklausomi, bet ir uždari, eliminuota bet kokia galimybė visuomenei kontroliuoti šią sistemą. . Pažvelgime kaip sutelktai blokuojamos net ir kosmetinės priemonės didinti visuomenės kontrolę teismams svarstant įstatymą Seime.. Seimo nariams dažnai tenka žmonėms pasiūlyti kreiptis į teismą. Bet dažnai širdyje ar nejaučiame, kad žmogų pasiuntėme...kažkur.
Šie su sveika logika besikertantys teisiniai absurdai ir ydinga padėtis teismuose turi būti kuo greičiau ištaisyti.
Su korupcija padrikai, nekoordinuotai ir žinybiškai. Lyg ir veikia visos institucijos, bet praktiškai nėra koordinacijos tarp jų. Labai mažai atliekama kompleksinių tyrimų jautriose srityse.
Ką mes privalome padaryti?
Klasikinės teorijos duoda paprastą atsakymą. Korupcija valdžios įstaigose toliau klestės, jeigu valdininkas bus žemos kvalifikacijos, nebrangins savo darbo vietos ir žinos, kad galės nuo bausmės lengvai išsisukti. Todėl, turime skatinti sąžiningai dirbančius ir principingai vertinti prasižengusius nepriklausomai ar jis kitų ar savas. Formulė paprasta, bet nelengvai įgyvendinama.
Ką gi reikia visų pirma daryti?
Reikia padaryti viską, kad kuo greičiau priimtas ir pradėtų veikti įstatymas, kuris leistų valdininkų nepagristą turtą pajamomis laikyti korumpuotai įgytu , bei įvesti visuotinį turto deklaravimą. Tai leistų kontroliuojančiom institucijom pereiti nuo “seklių morkų” sistemos, prie efektyvios kontrolės, leistų sekti neteisėtai įgyto turto judėjimą ir sumuoti visas “šunybes” į krūvą, o ne knibinėti po gabalėlį. O svarbiausia, tai atgrasintų nemažą kiekį norinčių nelegaliai pasišildyti rankas tarnyboje.
Įteisinti senaties termino netaikymą stambiems korupcijos nusikaltimams
Viešieji pirkimai kurie turi tapti viešesni, skaidresni, bereikalingai neįslaptinant informacijos ir vykdomi realiai nediskriminuojant viešųjų pirkimų dalyvių.
Viešojo administravimo reforma: saulėlydis biurokratizmui, viešasis sektorius turi būti tvarkomas taip pat efektyviai kaip ir privatus.
Teisinė reforma – sankcijų susiejimas su pajamomis ir turtu;
Valstybės tarnybos ir pagal darbo sutartis dirbančiųjų atlyginimus, mažinanti korupciją šiose sistemose; Reikia atsisakyti įdingos dabar galiojančios tvarkos leidžiančios savo nuožiūra vadovui skirti iki 60 procentų priemokas ir pereiti prie papildomo atlygio už konkrečias užduotis, kurių rezultatai būtų realia pamatuoti, sistemos.
Reikia sukurti sistemą kuri leistų sąžiningai valstybei tarnavusiam valdininkui džiaugtis padoria pensija senatvėje, tačiau nesąžiningas turėtų iš karto prarasti visus šiuos privalumus.
Priimti pataisas draudžiančias sugrįžti i valstybės tarnybą šiurkščiai prasižengusiems valdininkams ir valstybinių įmonių vadovams.
Sustabdyti ilgalaikį žemės nuomos procesą, revizuoti visus priimtus sprendimus. Susigrąžinti tuos sklypus, kurių paskirtis nusikalstamai pakeista. Patikrinti visos valstybės poreikiams rezervuotos žemės pagrįstumą.
Būtina sukurti priemonių planą korupcijai žiniasklaidoje mažinti, reikia pritarti Lietuvos Žurnalistų Sąjungos siūlymui taikyti baudžiamojo kodekso antikorupcines nuostatas ir visuomenės informavimo priemonių savininkams, asmenims atsakingiems už visuomenės informavimo priemonės turinį, vyriausiuosius redaktoriams ir žurnalistams.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
